Per mūsų vestuves mano vyro mama pareiškė: — Butą dovanoju tik sūnui. Su viena sąlyga: ši vargšė nieko negaus! Ir tada atsistojo mano tėtis…

Svečiai sustingo. Muzika nutilo. Pauzė kabėjo ore kaip griausmo smūgis iš giedro dangaus.

Stovėjau šalia savo vyro, balta suknele, tuo momentu, kai atrodė, kad prasideda naujas skyrius — laimingas, geras, šviesus. O vietoj to — šaltas dušas. Neprisidengtas pažeminimas.
Jaučiau, kaip viduje viskas susitraukė. Širdis plakė smilkiniuose. Bet aš neverkiau. Aš tiesiog pažiūrėjau į ją ir… šyptelėjau. Šaltai, kandžiai.
— Dėkoju už atvirumą, — tyliai pasakiau. — Dabar bent jau žinau, kieno pusėje esate.

Tada atsistojo mano tėvas. Paprastas, kuklus žmogus. Tarpmiestinio autobuso vairuotojas. Visą gyvenimą dirbo prakaitąliesdamas, niekada nesiekdamas turtų. Jis tyliai sėdėjo prie stalo, beveik prie išėjimo. Bet dabar atsistojo. Ir žengė į priekį.
— Dabar, — jis tarė, jo balse buvo neįtikėtinas tvirtumas, — išklausykite manęs.

Svečiai apsisuko. Kas nors nustojo kramtyti, kas nors padėjo taurę. Tėvas nužingsniavo prie salės centro, kur stovėjau aš — jo dukra, suglumusi, apstulbusi.
— Jūs, — jis atsisuko į uošvę, — manote, kad mano dukra “vargšė”? Kad ji nėra verta, nes jos šeima nesimėto pinigais? Jūs manote, kad meilė matuojama kvadratiniais metrais?

Ji pražiojo burną, bet jis neleido jai pertraukti nė žodžio:
— Tuomet aš jums papasakosiu, kokia mano dukra.
Jis atsisuko į svečius.

— Tai mergaitė, kuri nuo šešerių metų kiekvieną šeštadienį padėjo man plauti autobusą, nes žinojo, kad neturime papildomų pinigų žaislui.
Tai paauglė, kuri baigė mokyklą su pagyrimais ir nieko neprašė, išskyrus knygą gimtadieniui.
Tai mergina, kuri dirbo vakarais kirpykloje, kad nereiktų iš mūsų imti pinigų, kai įstojo į universitetą.
Ir tai ta moteris, kuri, susitikusi su jūsų sūnumi, neklausė, kur jis dirba ir kiek uždirba. Ji tiesiog pamilo jį.

Jis padarė pauzę. Tada pridėjo:
— Jei dovanojate butą — dovanokite su gerumu. Jei dovanojate su nuodais liežuvyje — tai ne dovana. Tai spąstai.
Jis priėjo prie manęs, ištraukė iš vidinės kišenės mažą dėžutę ir įteikė.
— Aš neturiu buto. Bet aš turiu santaupų. Nedaug. Jis jas kaupė senatvei. Bet šiandien supratau, kad noriu jas padovanoti tau.
Jis atsisuko į mano vyrą.
— O tau, sūnau, noriu pasakyti: jei tu dabar nestosi šalia jos — tu ne vyras.
Tėvas apsisuko, grįžo prie savo vietos. Mirtina tyla. Nė garso.

Vyras žiūrėjo man į akis. Tada paėmė mano ranką, atsistojo šalia.
— Mama, — jis pasakė. — Ačiū už viską. Bet, jeigu tikrai myli mane, priimsi mano žmoną. Kitaip — nesilankyk daugiau. Mes neimame su savimi nuodingų dovanų.

To nesitikėjau. Nei iš tėvo, nei iš vyro. Tuo momentu man buvo tik ašaros.
Tačiau ne iš skausmo. O dėl to, kad, atrodo, tapau turtingiausia moterimi šiose vestuvėse.

Dovanos manęs nesutvirtino. Sutvėrė — meilė. Ir palaikymas. Ten, kur nesverti pinigais. Kur nepažeminami. Kur pasirenkamas ne patogumas, o žmogus.

O kaip pasielgtumėte jūs, būdami mano vyro vietoje?
Ar remtumėte mylimą žmogų — ar pasirinktumėte šeimos patvirtinimą ir patogumą?