Praėjo 30 metų nuo tada, kai mes matėmės

Galbūt jūsų gyvenime irgi yra taip buvę. Susitikimas po daugybės metų, o tiksliau po 30 metų. Gyvenimas pateikia mums siurprizų, kai mes visiškai jų nesitikime.

Kai mokiausi pradinėje mokykloje, viena iš mano klasiokių buvo bjauri mergiūkštė. Mėgstamiausias jos užsiėmimas buvo kasdien tyčiotis iš manęs.

Kiekvienu patogiu atveju ji stengdavosi mane užkabinti, pasijuokti, pakišti man koją. Būtent ši bjaurybė įdiegė man kompleksus, kurie persekiojo mane ilgus metus. Vaikystėje buvau drovus berniukas.

Mergaitė buvo aukšto ūgio. Beveik visi klasiokai buvo galva žemesni už ją. Aš buvau ne išimtis. Jos ūgis padėjo jai būti autoritetu visoje pradinėje mokykloje.

Paskui buvo vidurinė mokykla, išleistuvės. Išsisklaidėme kas kur. Aš įstojau į universitetą. Paskui radau gerą darbą. Žodžiu, taip prabėgo 30 metų. Iš kur jos atsirado, nesuprantama.

Buvo įprasta diena. Sėdėjau savo kabinete, peržiūrinėjau dokumentus. Antroje dienos pusėje į mūsų biurą užėjo mama su dukra. Jų veidai pasirodė man iki skausmo pažįstami.

Mūsų firma užsiima baldų gamyba, turbūt jos atėjo kažko užsisakyti. Nusprendžiau aptarnauti jas pats, nedalyvaujant vadybininkui.

Pristačiau joms katalogus su mūsų produkcija. Tuo metu, kai moteris rinkosi, įdėmiai įsižiūrėjau į jos dukros veidą. Mano galvoje sukosi gausybė veidų ir staiga „stop“. Pasirodė, tai buvo ta pati bjaurybė, kuri man vaikystėje gadino gyvenimą.

Iškart išplaukė visi vaikiški kompleksai ir man taip norėjosi jai atkeršyti. Tačiau suėmiau save į rankas ir tęsiau savo darbą.

Galiausiai moteris išsirinko. Jai labai patiko rožinės spalvos lova. Ji pasakė, kad dukra bus sužavėta. Tuo metu, kai moteris dėkojo man už aptarnavimą, jos dukra pasakė: „prašau, atleisk“. Jos mama stovėjo apstulbusi. Nesuprato, už ką dukra prašo atleidimo. Juk ji visada gerai elgiasi.

O aš taip džiaugiausi, kad nenusakysiu žodžiais. Tai bjaurybei dabar 35 metai, o ji vieniša. Vis dar gyvena po tėvų sparnu. O aš jau nusipirkau butą, automobilį, asmeninis gyvenimas kažkaip susitvarkė. O ji vaikšto su mama, rožines loveles renkasi… Štai tokie gyvenimiški posūkiai.