Prieš savo gimtadienį vyro kišenėje radau kvitą už brangų žiedą, kurio jis man taip ir nepadovanojo. O per mano gimtadienį jis man padovanojo…

Esame susituokę dvylika metų. Du vaikai, hipotekos paskola, įprastas gyvenimas. Romantiką seniai pakeitė darbas, vaikai, buitis. Bet aš maniau, kad esame laimingi. Tiesiog pavargę.

Prieš savaitę savo gimtadienio plaudama jo striukę patikrinau kišenes — įprotis, jis visada ten ką nors pamiršta. Radau kvitą. Išsiskleidžiau kone automatškai.

Juvelyrinė parduotuvė. Auksinis žiedas su deimantu. Brangus. Labai brangus. Pirkimo data — trys dienos atgal.

Atsistojau su kvitu rankose. Širdis daužėsi. Jis man nupirko žiedą. Pirmą kartą per daugelį metų — kažką tikro, brangaus, gražaus. Nepaprasto, ne „namams“, o tiesiog gražaus.

Man taip patiko. Idėjau kvitą atgal į kišenę lyg nebūčiau mačiusi. Nenorėjau sugadinti staigmenos.

Visą savaitę vaikščiojau su mintimis apie tai. Įsivaizdavau, kaip jis ištrauks dėžutę, kaip aš atversiu, kaip sakysiu: „O Dieve, ji yra nuostabi!“ Galbūt mes vėl prisiminsime, kad mylime vienas kitą. Galbūt tai bus kažkas naujo pradžia.

Gimtadienis. Atvyksta tėvai, jo tėvai, draugai. Vaikai bėgioja, tortas, šampanas. Įprasta šventė.

Atėjo laikas dovanoms. Tėvai padovanojo pinigus, draugė — kvepalus. Vyras atsistojo, ištraukė paketą.

„Tau, mylimoji“, – pasakė jis su šypsena.

Aš atidariau. Keptuvė. Su nelipnia danga. Geros kokybės, brangi. Blynams kepti.

Aš žiūrėjau į keptuvę ir nesupratau. Svečiams buvo juokinga: „Praktiška dovana!“ Uošvė sakė: „Gerai padarei, sūnau, žmonai visada reikia dovanoti kažką namams“.

Aš šypsojausi. Dėkojau. O viduje viskas griuvo.

Vakare, kai svečiai išėjo, aš paklausiau: „Tai viskas? Keptuvė?“

Jis nustebo: „O kas ne taip? Juk sakei, kad senoji įbrėžta. Aš prisiminiau, nupirkau gerą. Brangią“.

Aš tylėjau. Nežinojau, ką pasakyti.

Kitas dienas bandžiau surasti paaiškinimą. Galbūt žiedas yra staigmena jubiliejui? Gal jis jį paslėpė, padovanos vėliau?

Bet jubiliejus buvo po pusės metų. O kvitas — trys dienos iki mano gimtadienio.

Aš pradėjau stebėti. Atidėliojimai darbe tapo dažnesni. Telefoną jis nešiojosi net į dušą. Šypsojosi, žiūrėdamas į ekraną. Kai klausiau „kas rašo?“, atsakydavo „kolega“ arba „draugas“.

Po mėnesio po mano gimtadienio mes buvome prekybos centre. Aš ją pamačiau. Jauna, apie dvidešimt septynerių, graži. Ji ėjo į mūsų pusę. Ant rankos — žiedas. Tas pats. Aš jį atpažinau iš interneto nuotraukos — ieškojau jo po to, kai radau kvitą.

Ji pasisveikino su mano vyru. Per šiltai. Jis pristatė: „Tai kolegė“. Man: „Tai žmona“.

Ji nusišypsojo. Pažvelgė į mane vertinančiai. Aš žiūrėjau į žiedą. Ji pastebėjo žvilgsnį ir instinktyviai uždengė ranką.

Mes išsiskyrėme. Vyras buvo įsitempęs visą kelią namo.

Vakare aš paklausiau tiesiai: „Deimantinis žiedas. Tu jį nupirkai tris dienas iki mano gimtadienio. Kur jis?“

Jis išblyško.

„Koks žiedas?“

„Nemeluok. Aš mačiau kvitą. Ir mačiau jį ant tavo ‘kolegės’ rankos“.

Tylėjimas. Ilgas, sunkus tylėjimas.

„Tai ne taip, kaip tu manai“, – įprasta išdaviko frazė.

„Tai kas?“

Jis tylėjo. Tada iškvėpdavo: „Mes tiesiog… artimi. Ji mane supranta. Su tavimi viskas tik apie vaikus ir buitį. O su ja…“

„Tu padovanojai jai žiedą, kuris turėjo būti mano“.

„Aš norėjau tau padovanoti! Bet paskui pagalvojau — kam? Juk vis tiek neįvertinsi. Pasakysi, kad už tuos pinigus geriau ką nors naudingo pirkti“.

Aš nusijuokiau. Isteringai.

„Tu teisus. Pasakyčiau pirkti ką nors naudingo. Nes dvylika metų gyvenau pagal tavo taisykles. ‘Nešvaistyk niekam nereikalingam’. ‘Būk praktiška’. ‘Galvok apie šeimą’. O tu padovanojai žiedą meilužei ir keptuvę man“.

Jis bandė teisintis. Sakė, kad tai nieko nereiškia, kad myli šeimą, kad tai yra tik susižavėjimas.

Aš paprašiau jo išeiti. Iš namų. Iš mano gyvenimo.

Jis išėjo pas ją. Išsikraustė per savaitę.

Skyrybos truko pusę metų. Vaikai tai sunkiai išgyveno. Aš taip pat. Bet skaudžiausia buvo ne išdavystė. Skaudžiausia buvo supratimas: dvylika metų buvau „praktiška žmona“. Patogi. Kuriai galima dovanoti keptuvę. O žiedai yra kitiems. Tiems, kurių nori nustebinti.

Dabar praėjo metai. Aš viena. Dirbu, auginu vaikus. Ta keptuvė dar vis yra virtuvėje. Kartais žiūriu į ją ir mąstau: kada aš nustojau būti moterimi, kurią verta apdovanoti žiedais? Kada tapau moterimi, kuriai dovanojamos keptuvės?

Jis vedė tą merginą. Mačiau nuotraukas socialiniuose tinkluose — ji su balta suknele, ant rankos tas pats žiedas. Mano žiedas.

Kartais galvoju: gal kaltė yra mano? Gal tikrai tapau per daug praktiška, įklimpusi į buitį, nustojau rūpintis savimi? Ar tai jis tiesiog ieškojo pasiteisinimo išdavystei?

Štai ir klausimas negalintis nurimti: ar kalta žmona, kuri tapo „praktiška“ vardan šeimos, kad vyras dovanoja žiedus kitiems? Ar vyras, pasirinkęs meilužei deimantus, o žmonai keptuvę, tiesiog nemyli ir niekada nemylėjo? Ar galima susigrąžinti save — tą, kurios žiedai, o ne virtuvės įrankiai, yra dovanojami?