Kaip mes pasiėmėme šunį iš prieglaudos ir kas iš to išėjo

Kai sūnui sukako 10, jis mūsų paprašė šuns. Pradėjo nuo pokalbių, paskui rašė mums laiškus, o kai mes nesutikome, buvo pasitelkti grasinimai – vaikas visoje sodyboje iškabino raštelius, žadėdamas atsisakyti maisto, jei namuose neatsiras šuo.

Kaip ir daugelis tėvų, mes bijojome, kad, šiek tiek pažaidus su gyvūnu, vaikas perkels visą rūpinimąsi augintiniu mums.

2 metus sūnus nenustojo žerti mums prašymų apie šunį. Kaip treniruotę jaunesniajai dukrai nupirkome kanarėlę. Narvelis stovėjo aukštai ir dukra jo nepasiekė, todėl rūpintis paukščiu buvo pavesta sūnui.

Aš ir pati norėjau šuns, tačiau žiūrinėjau nedidelius kambarinius augintinius. Sūnaus svajonė buvo kur kas masyvesnė – juodas labradoras. Sprendimą svarstėme ilgai, kruopščiai pasverdami visus „už“ ir „prieš“.

Galiausiai šuniui pasiryžome netikėtai – sutuoktinio draugas padėjo vienoje vietinėje gyvūnų prieglaudoje ir jo laikinoje globoje atsidūrė šunelis, o mano vyras nuvažiavo jo pažiūrėti.

Grįžęs iš draugo, sutuoktinis parodė man mažylio nuotraukas ir pasakė, kad juo aktyviai domimasi ir jei mes norime jį pasiimti, nuspręsti reikia dabar.

Abejonių metai baigėsi per vieną dieną – po 2 dienų mūsų šeimoje turėjo atsirasti šunelis, vardu Dario. Prieglaudos darbuotojai pasirūpino būtinais skiepais, šuo buvo prižiūrėtas, mums teliko nupirkti visa, kas būtina.

Kai sūnus pamatė ant slenksčio žmones su šuniuku ant rankų, negalėjo patikėti tuo, kas vyksta – vaikas tvirtai laikėsi už tėčio ir verkė, nuolat klausinėdamas, ar tikrai šuniukas liks pas mus. Aš pati vos sulaikiau ašaras, matydama savo vaiko laimę.

Kai pirmosios emocijos praėjo, pasirodė, kad susigyventi su Dario – ne pats paprasčiausias uždavinys. Šuo dažnai elgėsi blogai, pridėdamas mums tvarkymosi.

Kailis lakstė po butą, buvo suėstos kelios poros avalynės, jau nekalbant apie telefono pakrovėjus ir įvairias smulkmenas.

Teko įskaičiuoti papildomas išlaidas veterinarui, specialiems pašarams, skiepams ir vaistams. Tačiau visa tai atsipirko didžiule meile, kuria dalijosi šuniukas ir sūnus.

Vaikas prisiėmė visą kasdienę gyvūno priežiūrą: vedžiojimą, šėrimą, tvarkymą. Jis prausia ir šukuoja Dario, veda pasivaikščioti. Jei šuniukas nerimauja ir negali užmigti, sūnus atsisėda šalia ir kalbasi su juo, kol šis nurimsta.

Man priimti šunį buvo sunkiau, nei kitiems šeimos nariams. Aš švaros fanatė, o gyvūnas namuose tikrai jos neprideda. Tvarkytis tenka dažniau, tačiau dabar tą daryti padeda sūnus.

Vaikas myli savo augintinį besąlygiškai, jie tikri draugai ir visada šalia. Jei abejojate, ar verta įsigyti augintinį dėl vaikų – nebijokite.

Nusipirksite grynaveislį gyvūną ar paimsite meilutį iš prieglaudos – neturi reikšmės, gyvūnai daro vaikams didelę įtaką, vaikai labai keičiasi, tapdami jautresniais ir geresniais.