Buvau parke, kai trimetis vaikas žaidė su benamiu šunimi, kai kam tai aiškiai nepatiko. Tai, kas nutiko paskui – neįtikėtina

Dažnai vaikštinėju parke šalia namų. Ten gyvena valkataujančių šunų gauja. Gyvena taikiai, nieko neliečia. Tik svetimus šunis vaiko iš parko. Gailestingos tetulės reguliariai šeria juos likučiais nuo savo stalo. Kartą tapau tokios scenos liudininku.

Mamytė susižavėjusi plepa telefonu, o jos sūnus, kokių trejų ar ketverių, priėjo prie didžiulio benamio šuns ir rankytėmis pabaksnojo jo nosį. Akivaizdu, šuniui tai nepatiko, bet tai juk mažylis. Tai jis ir kentėjo.

Mamytė, pastebėjusi šį vaizdą, puolė į pagalbą sūnui, tačiau šuo įspėdamas suurzgė – „Nesiartink!“ Tokiu pat urzgimu buvo atsakyta į mano bandymą prisiartinti. Ką daryti? Mažylis tiesiai jam prieš nosį. Jei išprovokuosime šunį, jis gali užpulti vaiką!

– Mama! Pasiimkime jį! – sušuko berniukas mamai ir paglostė šuns galvą.

Šuo nuo tokio švelnumo akimirkai susinervino, paskui šoko į krūmus. Kelioms minutėms. Tačiau to man pakako, kad pridengčiau berniuką. O dar po kelių sekundžių man pasidarė gėda dėl savo poelgio. Šuo grįžo su kauliuku dantyse. Jis vaišino savo naująjį draugą!

Praėjo 3 mėnesiai. Aš, kaip paprastai, vaikštinėjau parke. Staiga pastebėjau šunį. Dydžiu ir spalva jis priminė tą šunį iš istorijos su berniuku. Tačiau, skirtingai nuo ano, šis akivaizdžiai buvo naminis. Švarus, sušukuotas, sotus.

Su antsnukiu ir antkakliu. „Kas nutiko anam kiemsargiui? Nugaišo ar kur nors laksto?“- pagalvojau aš. Prisiminus tą istoriją, man pasidarė gėda. Šuo pasidalijo su berniuku savo atsargomis, kaulu, o mes jam net paėsti nieko neatnešėme.

– Kudliau! Kudliau! Kur tu dingai? Mes tau dešrelių atnešėme! – išgirdau vaiko balsą. Tai buvo tas pats berniukas. Ir tas pats šuo. Tą dieną jie surado vienas kitą. Kiekvienas jų įgijo ištikimą draugą.