Senatvėje senelis užmezgė romaną. Netrukus moteris pastojo, bet kai senelis sužinojo, kas tikrasis tėvas, jį ištiko sujautimas

Jonui buvo jau per 70, bet jis vis dar jautėsi esąs žavus vyras. Tad nesutriko, kai jauna ir graži Nijolė, kuriai buvo vos 40, parodė jam dėmesį.

Jų pažintis įvyko atsitiktinai: Jonas netyčia pametė piniginę eidamas į vaistinę, o Nijolė, praeidama pro šalį, padėjo jam ją pakelti.

Jis iškart ėmė švaistytis komplimentais, o Nijolė, nedvejodama, atsiliepė:

— Mano vardas Nijolė. O kaip jūs vadinates?

Taip užsimezgė jų romanas, ir greitai Jonas vis daugiau laiko pradėjo leisti su Nijole, palikdamas namuose sergančią žmoną. Žmona, suprasdama, kas vyksta, tik tyliai verkdavo, atsisukusi į langą. T

ačiau Jonas nekaltino savęs – jis manė, kad neturi kentėti dėl sunkios žmonos ligos, juo labiau, kad gydytojai pranašavo jos greitą mirtį.

Po kelių dienų žmona mirė, o Jonas netgi per laidotuves neatrodė itin nuliūdęs. Greitai užbaigęs visus organizacinius klausimus, jis skubėjo pas Nijolę: — Mieloji, dabar tu gali gyventi pas mane!

Nijolė su džiaugsmu persikėlė, greitai apsistojo jo namuose ir netrukus pranešė netikėtą naujieną: — Tu greitai tapsi tėčiu! Nors Jonas apsidžiaugė, abejonės vis dėlto pasėjo nerimą.

Jo amžiuje tapti tėvu atrodė mažai tikėtina. Įtaręs, kad Nijolė gali jį naudoti savo naudai, jis pasamdė seną pažįstamą detektyvą, kuris kažkada buvo jo skolingas. Detektyvas sutiko padėti nemokamai ir patarė laikytis nuo Nijolės atokiau, manydamas, kad jos ketinimai nėra nuoširdūs.

Jonas, išklausęs patarimą, kelioms dienoms išvyko į sodybą. Ten detektyvas jam pristatė nuotraukas, kuriose Nijolė buvo su jaunu vyru – Joną ištiko šokas, sužinojus, kad tai buvo jo anūkas, Artūras.

Jonas negalėjo patikėti, kad Nijolė vienu metu bendrauja su juo ir jo anūku. Atvykęs į nurodytą vietą, jis juos rado kartu.

Priėjęs prie miegamojo, Jonas tyliai pasakė:

— Nijole, aš tavęs pasiilgau! — tada atsisuko į Artūrą:

— Artūrai, ką tu čia veiki?

— Tai už visus metus, kai buvai šiurkštus su močiute ir visais mumis, — atsakė Artūras, vilkdamasis drabužius.

— Tu niekada nebuvai normalus senelis, tad štai tau, užsitarnauti dalykai!

Pokalbis peraugo į muštynes, kurias sustabdė laiku pasirodęs detektyvas. Greitai paaiškėjo, kad Artūras norėjo tokiu būdu atimti iš senelio butą. Jis žinojo, kad Jonas jokiu būdu neperrašys turto anūkui, tad sumanė užkalbinti Nijolę, kad ši ištekėtų už senelio.

Nijolė, mėgstanti avantiūras, sutiko, ypač kai Artūras pažadėjo jai finansinį atlygį. Pasirodo, kad jos nėštumas buvo susijęs su kitu vyru.

Jonas suprato, kad viskas prarasta. Jis suvokė, kad visą gyvenimą gyveno netinkamai – blogai elgėsi su žmona, jai neištikimai išdavė, o su kitais giminaičiais neturėjo tikrų santykių. Dabar senatvėje liko vienas, praradęs viską, kas tikrai svarbu gyvenime.