Senelė, kuri ateina į turgų ne pirkti, bet prisiminti jaunystės gyvenimą

Ji eina lėtai, senais pilkais paltas ir beveik tuščia krepšyje. Turguje ją pažįsta, bet ne kaip pirkėją. Jos atėjimą čia lemia ne daržovės. Ne nuolaidos. Ne duona. O tai, kas seniai praėjo, bet vis dar šildo širdį – prisiminimai.
Kiekvieną rytą, tiksliai 9:30, ji pasirodo prie įėjimo. Įeina, įkvepia kvapus – sūdytos žuvies, žalumynų, prieskonių, obuolių. Tai laiko kvapai. Jos gyvenimo kvapai. Ten, prie citrusinių vaisių prekystalio, kadaise jis laikė ją už rankos. Jį vadino Lukas. Jis juokėsi, sakė, kad mandarinai – tai saulės vaisiai, ir pirko visą kilogramą, tik todėl, kad ji šypsojosi.

Šalia, sūrių pardavėjas. Tas sūris – toks pats, kaip tas, kurį jie su vyru pirkdavo medaus mėnesio metu. Atminties skonis. Ji nepirko, tiesiog žiūrėjo. Jai svarbu ne suvalgyti – prisiminti. Kitame kampe – keramikos parduotuvė. Ten stovi puodeliai, kaip pas ją mamą. Tose jis gėrė arbatą virtuvėje, kur visada kvepėjo uogiene ir rūpesčiu.

Kartą kas nors pasakė: „Ji tiesiog klaidžioja“. Bet tai ne paprasta. Tai jos būdas gyventi. Jos pasaulyje nebėra draugų, triukšmingų balių, kelionių. Likę tik praeities vaizdai. Bet jei jie atgyja turguje – reiškia, vis dar yra prasmės ryte.

Pardavėjai iš pradžių bandė ką nors parduoti. Dabar tiesiog linkčioja, kai ji prieina. Kas nors atplėšia sūrio gabalėlį, kas nors pasiūlo kriaušę – „tiesiog pabandykite“. Ji šypsosi, dėkoja, įdeda į krepšį. Gal suvalgys, gal ne. Svarbiausia, kad ją čia mato.

Kartais ji sutinka kitų senolių – tokių pat, kaip ji, ieškančių praeities veidų dabarties veiduose. Kas nors prisimena, kas nors tiesiog žiūri į tuštumą. Bet visi jie – turgaus dalis. Gyva, neskubanti gyventi.

Kai ji grįžta namo, krepšyje gali būti tik bandelė. Arba nieko. Bet širdis pilna balsų, vaizdų, tų, kurių jau nėra šalia šviesos. Ir rytoj ji vėl eis. Nes tik ten, tarp apelsinų aromato ir pardavėjų balsų, ji jaučia, kad vis dar čia. Vis dar gyvena.