Kodėl ant Skandinavijos namelių stogų auga žolė?

Šaltos Skandinavijos šalys vaizduojamos lyg kraštas, išlipęs iš senovinės stebuklingos pasakos puslapių. Jos miglotos ir paslaptingos, o mitai ir legendos ten slypi kiekviename medyje ir kiekvienoje žolelėje.

Migloje dideli pilki akmenys tampa panašūs į piktus trolius ir vėjo gūsis lyg šnabžda užkeikimus seniai žmonių pamiršta kalba. Namukai, kurių stogus dengia tanki velėna, šiaurės šalyse atrodo visiškai natūraliai, bet kodėl ji auga ant jų?

Žolės stogai Norvegijoje atsirado dar gilioje senovėje. Jie buvo patogūs: statybinė medžiaga visada buvo šalia, stogams nereikėjo didelės priežiūros, tarnavo ilgai ir padėdavo pasislėpti nuo priešų.

Nuo senovės namų stogus dengdavo beržo žieve, puikiai saugančia būstą nuo drėgmės. Išorine puse ją pridėdavo prie medinio pagrindo, paskui padengdavo dideliu velėnos sluoksniu, kad name būtų šilta.

Su laiku velėnoje išaugdavo žolė; šaknys sutvirtindavo stogo struktūrą ir darydavo ją stipresne. Augmenijos išvaizda rūpinosi ožkos ir žąsys, lygiai nuskabydamos žolę.

Tokiu neįprastu būdu skandinavai šerdavo naminius gyvūnus ir atsikratydavo nereikalingų augalų.

Tokie stogai saugo būstą nuo perkaitimo vasarą, o per lietų sugeria vandenį ir palaiko mikroklimatą.

Vienintelis žolinės dangos minusas – sunkus svoris, tačiau žavi išvaizda daro jį beveik nepastebimą.