Idomybes

Aš 10 metų laukiau, kol jis išsiskirs. O jis išsiskyrė ir vedė kitą…

Niekada nemaniau, kad net 10 savo gyvenimo metų aš sugaišiu santykiams su vedusiu vyru. Jei prieš 10 metų aš būčiau tai supratusi, jau seniai turėčiau normalią šeimą ir vaikų. Tačiau 23-ejų aš visiškai pasitikėjau savimi ir ėjau kiaurai sienas.

Sutikau 7 metais vyresnį vyrą. Mes kažkaip greitai su juo supratome, kad mums gera kartu ir pradėjome susitikinėti. Reikia pripažinti, jis iškart sąžiningai prisipažino, kad yra vedęs. Bet pasakė, kad jo santuoka – tai standartinis vestuvių dėl vaiko atvejis. Kad jo santykiai su žmona sudėtingi ir pasitaikius pirmai progai jis išsiskirs.

Su laiku aš jį įsimylėjau taip, kad kaskart jam išėjus pasaulis man užgesdavo. Daug iš jo nereikalavau, turbūt todėl, kad mylėjau ir taikiausi su jo interesais. Dalijomės pačiu brangiausiu. Ir išvis man atrodė, kad būtent su manimi yra jo tikrasis gyvenimas. O ten, šeimoje, visiška butaforija.

Atsipeikėjau tik po 10 metų. Man kai kas nutiko ir aš pagaliau susimąsčiau apie savo likimą. Štai šalia manęs mylimas žmogus, mes lyg ir laimingi, tačiau kiekvieną vakarą ar šventę aš vis tiek viena: aš neturiu šeimos, neturiu vaikų. Juk nelauksiu jo visą gyvenimą?

Tai man buvo sunkus pokalbis. Aš pirmąkart gyvenime iškėliau jam sąlygą – arba aš, arba ji. Atsimenu, kaip daužėsi širdis, buvo labai baisu, kas, jei dabar jis išeis visam laikui.

Ar verta sakyti, koks jis buvo įsiutintas ir įžeistas, kai pirmąkart (!) per 10 metų aš kažko iš jo pareikalavau. Jis nesitikėjo kad jo tyli ir nuolanki mieliausioji, visada sėdinti belaukdama skambučių, staiga tvirtai pasakys: „ne!“

Pasirodo, jį tokia padėtis visiškai tenkino. Kam kažko imtis, jei viskas ir taip gaunasi?

Jis pasakė man vos tris žodžius: „Aš renkuosi šeimą.“

Po jo išėjimo aš ėmiau raudoti, bet paskui supratau, kad pagaliau mano gyvenime viskas pasidarė aišku. Man 33, aš jauna vieniša moteris.
Paskui, tiesa, jis ilgai skambino, įkalbinėjo susitikti. Prisimindavo, kaip mums buvo gera kartu…

Būtent tada, kai mes buvome kartu ir aš laikiau save laiminga, aš netekdavau pasitikėjimo savimi: palaipsniui, diena po dienos, žingsnis po žingsnio.

Jis manipuliavo manimi, įteigdamas, kad jis ir yra mano vienintelė „gyvenimo šviesa“.

Bet baisiausia, kad kartu su pasitikėjimu savimi aš praradau ir brangų laiką, per kurį galėjau sutikti kitą, tikrai mane mylintį žmogų.
Tuo momentu aš tvirtai nusprendžiau, kad negrįšiu į tą apgailėtiną būseną, kai tave paprasčiausiai išnaudoja.

O praėjus vos 7 mėnesiams po mūsų išsiskyrimo aš sužinojau, kad jo šeima visgi sugriuvo ir jis vedė kitą. Jo anketoje aš mačiau vestuvines fotografijas, kur jis laimingas apsikabinęs jauną merginą.

Žinoma, man buvo skaudu ir apmaudu. Mano savivertė šleptelėjo į gilią duobę ir aš nežinojau, kaip ją iš ten ištraukti. Taip išeina, aš buvau tau bloga? Neverta santuokos?

Patikėkite, labai sunku šitiek metų būti antrame vaidmenyje. Išėjau iš šios istorijos nudeginta siela.

Turbūt ta kita pasirodė tiesiog protinga moteris. Ir greitai jį suvystė.

O aš, „teisingoji“, nereikli, mylinti, likau už borto.

Ar galbūt nereikėjo kelti jam sąlygų?

Aš visiškai praradau pasitikėjimą savimi…

Related Articles

You cannot copy content of this page