Idomybes

Nuostabi pasakėčia apie tai, kaip veikia bumerango principas

Kartą jaunos moters bute pražydo kaktusas. Iki tol jis 4 metus stypsojo ant palangės, panašus į niūrų
nesiskutusį kiemsargį, ir staiga toks siurprizas. Keista, kad mane laiko pikta beširde bjaurybe, – pagalvojo
moteris. Visa tai netiesa, pas beširdes ir piktas kaktusai nežydi.

Maloniose godose apie žydintį kaktusą ji atsitiktinai užmynė ant kojos rūškanam vyrui metro. Į jo pastabą
ji neužriko kaip paprastai, įžeista mina: „Ak, jeigu jau jūs toks ponas, tai važinėkite taksi!“,- o nusišypsojo:

– Nepykite ant manęs, prašau. Man nėra už ko laikytis, jei norite – užminkite man ant kojos ir
būsime atsiskaitę.

Rūškanas vyras nurijo mintis, kurias ruošėsi įgarsinti šia tema. Paskui išlipo savo stotyje ir pirkdamas

laikraštį, vietoje to, kad įžeistų pardavėją, susipainiojusią su grąža, pavadindamas ją buka karve, jai
pasakė:

– Nieko baisaus, perskaičiuokite dar kartą, aš irgi ankstyvą rytmetį nelabai stiprus matematikoje.

Pardavėja, nesitikėjusi tokio atsakymo, susijaudino ir nemokamai atidavė du senus žurnalus ir visą krūvą
senų laikraščių pensininkui – nuolatiniam pirkėjui, kuris labai mėgo skaityti spaudą, tačiau kasdien
įsigydavo tik vieną nebrangų laikraštį. Žinoma, neišparduotas prekes reikėtų nurašyti, tačiau bet kokias
taisykles galima apeiti.

Patenkintas senukas patraukė namo su glėbiu laikraščių ir žurnalų. Sutikęs kaimynę iš viršutinio aukšto,
jis nesukėlė kasdienio skandalo tema: „jūsų vaikas kaip dramblys drambloja po butą ir trukdo ilsėtis,
auklėti geriau reikia“, o pažvelgė ir nusišypsojo:

– Kaipgi jūsų dukrelė išaugo. Niekaip nesuprantu, į ką labiau panaši, į jus ar į tėvą, bet bus tikra
gražuolė, patikėkit manim.

Kaimynė nuvedė vaiką į darželį, atėjo į darbą – registratūrą ir neaprėkė nevykėlės bobutės, užsirašiusios
į gydytojo priėmimą vakar, tačiau atėjusios šiandien, o ištarė:

– Nieko tokio, nepergyvenkit, aš irgi kartais pamirštu savo reikalus. Jūs prisėskite minutėlei, o aš
pasitikslinsiu pas gydytoją, o gal jis galės priimti.

Bobutė, patekusi į priėmimą, neėmė reikalauti išrašyti jai labai veiksmingą, bet nebrangų vaistą, kuris
galėtų akimirksniu padėti išgydyti ligą, grasindama atsisakymo atveju parašyti skundus į visas instancijas
net iki Strasbūro žmogaus teisių teismo, o atsiduso ir tarė:

– Aš dar ne visai nukvakau, suprantu, kad senatvė negydoma, bet jūs, daktare, jau man atleiskit,
kad aš nuolatos pas jus vaikštau kaip į darbą.

O daktaras, vakare traukdamas namo, staiga prisiminė bobutę ir jam jos pagailo. Jis pagalvojo, kad
gyvenimas kasdienybės šurmulyje lekia pro šalį ir, pasidavęs akimirkos postūmiui, sustojo prie
artimiausios parduotuvės, nupirko gėlių puokštę, tortą su kreminėmis rožėmis ir nuvažiavo visai į kitą
pusę. Privažiavo prie namo, pakilo į trečią aukštą ir pasibeldė į duris.

– Aš čia pamaniau, na kam mes viską dalijame, lyg vaikai, žaidžiantys smėlio dėžėje. Štai aš tau
tortą nupirkau, tik netyčia ant jo uždėjau savo portfelį ir jis susiplojo. Bet tai nebaisu, skonio
savybėms juk neturės įtakos. Aš dar nupirkau tau gėlių, tik jos irgi truputį prisispaudė tuo pačiu
portfeliu. Bet gal atsities?

– Būtinai atsities, – atsakė moteris, – mes jas reanimuosime. O pas mane naujiena. Įsivaizduok tik,
aš šįryt pabudau, žiūriu pro langą, o mano kaktusas pražydo. Matai?

Related Articles

You cannot copy content of this page