Ponia Ona ar močiutė Onutė? Kaip anyta elgėsi su mano sūnumi iš pirmosios santuokos

Ona Vaišnorienė žaidė su anūke ir maitino ją mišinuku iš buteliuko. Kažkas mane trikdė, bet aš nesupratau, kas. Prieš išeinant ji ištiesė nedidelį paketėlį ir tarė:

– Tai Stepukui. Nupirkau jam kompiuterio pelę. Kairiarankiams. Speciali.

– Kam? Jis ir mūsiške moka naudotis,- pasakė vyras.

– Labai ačiū! – pertraukiau jį ir nustebau anytos poelgiu.

Anyta nusišypsojo ir paklausė:

– O kur jis?

– Su draugais vaikštinėja.

– Tai gerai. Tokiame amžiuje svarbu rasti bendraminčių.

Kai ji išėjo, vyras ėmė manęs klausinėti, ko aš taip susilydžiau po jo motinos dovanos.

– Na negi tu nesupranti? Tavo mama pirmąkart prisiminė Stepuką. Anksčiau ji net į jo gimtadienį nenorėdavo ateiti.

– Nieko ypatingo. Atnešė ir tiek.

– Nagi ne. Šįkart ji pagalvojo apie Stepuką, rado specialią pelę, o ne šiaip kokią nesąmonę nupirko.

– Ai, gerai, kam man tie jūsų bobiški reikalai?

Jam tikrai nesuprast. Jei anksčiau anyta pirkdavo Stepukui pigias kiniškas mašinytes, tai šįkart ji tikrai išsiskyrė. Aš jos net nepažinau.

Sūnus juk ne šiaip sau eidavo į lauką jos vizitų metu – jis norėdavo pasislėpti nuo jos žvilgsnio. Ji lyg ir neskriaudė jo, bet visaip demonstravo savo nepasitenkinimą. O štai šįkart nuo jos dvelkė gerumu ir supratingumu.

Stepo ji nepamilo, nes jis buvo „priekaba“. Ji norėjo kitos marčios, nesugadintos kitų vyriškių. Tačiau paskui susitaikė su sūnaus pasirinkimu, tik štai Stepuko niekaip priimti negalėjo.

Aš iš jos ir nereikalavau – jis turi močiutes ir senelius, kurie jį myli. Tačiau ji pati kažkaip suvokė, kad vaikas juk nieko blogo nepadarė. Ir nusprendė jį pradžiuginti. Šiaip sau. Be progos.

Sekantį kartą ji pasiėmė Stepą pasivaikščioti. Sūnus buvo laimingas, šokinėjo iki lubų. Jis pirmąkart ponią Oną pavadino „močiute Onute“. Ji pati jam leido.

– Kas jums nutiko? – paklausiau jos.

– Tiesiog daug suvokiau. Dėl mano elgesio niekas nekaltas, aš tiesiog maniau, kad jis jums trukdys. Atrodė lyg akmuo, kurį užsikabino ant kaklo mano sūnus. Dėl to aš pykau.

O paskui supratau, kad Stepukas juk geras berniukas, o ir jums viskas puikiai klostosi. Pažadėjau sau pasitaisyti. Ir man tai patinka.

Pamačiau, kaip elgiasi su anūke, kaip pagarbiai bendrauja su manimi… Man pasidarė gėda. Labai noriu būti močiute Onute, o ne pikta ragana.

Apsiverkiau ir apkabinau ją. Tyliai sušnibždėjau: „Ačiū jums už viską“.