Sutikau dirbti aukle vienai nakčiai. Bet sužinojusi, su kuo teks likti per naktį, vos nepakeičiau savo nuomonės…

Dirbu aukle. Dažniausiai imu smulkias darbus — vaikai, pagyvenę žmonės, kartais šunys. Tačiau tokio užsakymo dar nebuvau gavusi. Paskambino moteris, jos balsas buvo švelnus, pavargęs:
– Man reikia išvykti nakčiai į ligoninę pas mamą. Sūnus liks vienas. Ar galėtumėte jį prižiūrėti? Jis suaugęs, bet aš ramiau, kai kas nors būna šalia.

Sutikau, nelabai įsijautusi į detales. Įsivaizdavau paauglį penkiolikos, daugiausiai šešiolikos metų. Galvoju: pamaitinsiu, padėsiu eiti miegoti, ryte išeisiu. Kas čia sudėtingo?

Kaip aš klydau.
Kai atvažiavome pas juos namo, moteris atsivedė mane prie durų ir pasakė:
– Štai jis. Tik prašau, neišsigąskite. Jis mano žaidėjas.

Šypsojausi, iki galo nesuprasdama. O tada durys atsivėrė ir pamačiau apie dvidešimt metų vaikiną — suaugusį, betvarkį, su didelėmis ausinėmis ir puodeliu makaronų rankoje. Jis net nežiūrėjo į mano pusę, tik sumurmėjo:
– Mama, aš sakiau, neįeik žaidžiant!

Aš vos nesusijuokiau. Bet mama tik pavargusiai atsiduso:
– Matote? Jis gali žaisti dvylika valandų be perstojo. Kartais net nevalgo. Jei išgirsite tylą, reiškia, kad raundas baigėsi. Tada pasiūlykite jam ką nors pavalgyti. Ir, prašau, įsitikinkite, kad bent kartą išeitų iš kambario.

Ji išėjo. Likau stovėti su sriubos lėkšte rankose, jausdamasi kaip keistos užduoties herojė.

Keturiasdešimt minučių sėdėjau svetainėje, klausydama, kaip jis šaukia į mikrofoną:
– „Kairysis kraštas! Perkrovimas! Pirmyn, prisideng!”
Visa tai atrodė labai keistai. Tada staiga tylu. Pasiėmiau lėkštę ir pasibeldžiau.
– Galima?
– Mama, aš sakiau…
– Aš ne mama. Aš esu auklė, – pasakiau aš.

Jis nusiėmė ausines, pažvelgė į mane nustebęs ir staiga nusijuokė.
– Rimtai? Mama pasamdė auklę man?

Aš gūžtelėjau pečiais:
– Aha. Ir mano misija su aukštu sudėtingumo lygiu — priversti tave valgyti.

Abu prajukome. Jis atsisėdo prie stalo, valgė tylėdamas, tada paklausė:
– Dėl ko iš tikrųjų tuo užsiimate? Ar ne nuobodu?
– Kartais nuobodu. Bet žinai, žmonės, kuriuos prižiūriu, dažniausiai nereikalauja tiek priežiūros, kiek tiesiog nori, kad kas nors būtų šalia.

Jis linktelėjo, tarsi supratęs. Tada pasakė:
– Mama nerimauja, kad nieko nepasieksiu. Bet aš tiesiog… nenoriu dar suaugti.
Aš nesiginčijau. Tyliai pasakiau:
– Nieks nėra pasiruošęs suaugti. Tiesiog vienu momentu gyvenimas to nebeklausia.

Naktį jis išjungė kompiuterį. Sėdėjome virtuvėje, gėrėme arbatą ir kalbėjome apie viską — apie filmus, jo mamą, apie tai, kad jis svajoja kurti žaidimus, bet bijo, kad nepavyks.
Jis pasirodė ne „neatsakingas žaidėjas“, o tiesiog vaikinas, kuriam trūko pasitikėjimo ir palaikymo.

Ryte, kai atėjo jo mama, jis pats išėjo manęs palydėti.
– Ačiū, – pasakė jis. – Jus labai gera…
Aš nusišypsojau:
– Ačiū. O tu, pasirodo, ne toks sunkus.

Jau išeidama išgirdau, kaip jis sako mamai:
– Mama, aš šiandien valgiau. Ir net išėjau iš kambario.

Ir tada pagalvojau: štai ir visa mano veikla — tiesiog priminti žmonėms, kad tikrasis gyvenimas vis dar egzistuoja.

O jūs ką manote — kam dabar reikalingesnis dėmesys: vaikams ar suaugusiems, kurie jau seniai pamiršo, ką reiškia tiesiog gyventi?

Ką darytumėte tos mamos vietoje — pasisamdytumėte auklę ar pasirinktumėte kitą būdą padėti savo vaikui?