Svočia riboja mano bendravimą su anūkais, nes mano, kad darau jiems blogą įtaką

Aš turiu svočią ir mes, galima sakyti, kovojame dėl anūkų dėmesio. Jų pas mus trys, tačiau niekaip negalime pasidalinti. Tiksliau, negali svotai.

Kai dukra buvo maža, nebuvo laiko švelnumui ir rūpesčiui, nes ją auginau viena. Anksti atidaviau į lopšelį, paskui į mokyklą. Grįždavau namo vėlai, o ji laukdavo manęs namie viena vienutėlė. Neskaičiau jai pasakų, nevaikštinėjau su ja parke, nežaidžiau lėlėmis.

Todėl dabar noriu realizuoti savo jausmus su anūkais. Specialiai anksčiau išėjau į pensiją, kad padėčiau dukrai. Man patinka užsiimti su mažyliais. O dukra ir žentas turi galimybę ramiai dirbti.

Ji net „dekrete“nesėdėjo, aš iškart  ją pakeičiau.

Manau, kad esu skolinga, štai tokiu būdu ir atiduodu skolą. Kartu su vaikučiais žaidžiame slėpynių, kieme meistraujame namelius, mokomės važinėti riedučiais.

Išmokiau anūkus plaukioti ir žaisti šachmatais. Tai mano pasididžiavimas, juk jie nesėdi paromis su įrenginiais. Mano anūkai atviri ir bendraujantys, kas šiais laikais didelė retenybė.

Tačiau kai atvažiuoja svočia, prasideda pragaras. Ji jiems viską draudžia, priekaištauja, bara už vaikiškas išdaigas. Vaikai vadina ją baba, o mane močiutėle.

Žinoma, giminaitė pyksta ir skundžiasi sūnui. Ji nusprendė, kad aš anūkams darau blogą įtaką ir gadinu discipliną.

Kartą mes visi nuėjome į parką. Visą dieną klausėmės jos pastabų, kokie mes nekultūringi, nemokame etiketo. Per savaitgalio pietus nevalgėme sriubos, užkandome skrudintų bulvyčių, užtai prisilakstėme ir prisižaidėme su parko katėmis. O namo grįžome lyjant šiltam vasaros lietui.

Vakare ji mane išbarė tiesiog prie vaikų. Pavadino neatsakinga, esą, pati linksminuosi, o apie pasekmes
negalvoju.

Dukra su žentu neprieštaravo. Atidavė vaikus jai visai vasarai. Kaip mano mažyliai verkė! Na ir ką aš darau ne taip?