Tėvai dovanojo broliui butą vestuvių proga, o mane verčia nuomotis būstą

Mano tėvai turi keletą butų. Pirmasis – bendra giminaičių dovana vestuvių proga. Juk jauniesiems reikėjo kažkur gyventi, tai ir surinko iš visų jaukiam 2 kambarių butukui miegamajame rajone.

Tame bute praėjo mūsų su broliu vaikystė. Prisimenu didelę ledo ritulio aikštę, kur mes prapuldavome žiemos vakarais. O vasarą lakstėme dviračiais po seną skverą netoliese.

Dabar šiame bute gyvena brolis su savo žmona. Štai tokią dovaną vestuvių proga jam įteikė tėvai. Įteikdamas jaunavedžiams raktų ryšulį, tėvas iškilmingai ištarė:

– Štai jums pereinamasis vestuvinis trofėjus. Šeimininkaukite, gyvenkite ir gimdykite vaikučius. Meilės ir santarvės jums!

Antrą butą mama paveldėjo iš savo močiutės. Ten mes ir persikėlėme, kai man buvo 10, o broliui 12. Erdvus 3 kambarių butas aukštomis lubomis netoli centro – tikras svajonių išsipildymas. Tame bute aš pragyvenau 8 metus.

O įstojęs į universitetą, persikėliau į bendrabutį, kad netektų belstis kasryt per pusę miesto. Iš pradžių man, vilniečiui, nedavė vietos bendrike. Tačiau mokslo metų viduryje atsilaisvino keli kambariai ir aš persikėliau. Brolis tuo metu irgi jau gyveno atskirai.

Nusimetę nuo pečių tėviškų rūpesčių naštą, mama su tėčiu daugiau laiko skyrė darbui. Jų verslas kilo į aukštumas. Ir netrukus jie įsigijo stilingą butą-studiją centre. Pradėjo jį nuomoti.

Dabar tėvai gyvena dideliame name prestižiniame privačių namų rajone. Studiją nuomoja kaip ir anksčiau. O 3 kambarių butas – atsargai. Kartais ten nakvoja, jei užtrunka mieste iki vėlumos.

Praeitais metais aš baigiau universitetą, išsikėliau iš bendrabučio ir paprašiau tėvų leisti man pagyventi 3 kambarių bute. Jis vis tiek stovi tuščias daug metų. Ir galų gale, ten deklaruota mano gyvenamoji vieta.

Tačiau tėvai atsisakė. Tėvas pasakė:

– Špygą tau, o ne butą. Vedžiosies ten bendrabutinius draugelius ir laisvo elgesio mergšes. Paversi normalų butą blakių veisykla, o mums paskui remontuoti savo sąskaita.

Žinoma, gatvėje negalėjo manęs palikti. Pamėtėjo pinigų pradžiai, kad išsinuomočiau butą ir pradėčiau darbo paieškas. O ir kol studijavau, jie visada padėjo finansiškai, už tai aš jiems dėkingas. Porą kartų buvau susiradęs darbą, bandžiau derinti su studijomis, tačiau jų rezultatuose tai atsispindėjo ne per geriausiai.

Po universiteto aš gana greitai atsistojau ant kojų. Radau stabilų darbą pagal specialybę, nebepriklausiau nuo tėvų. Ir susipažinau su mergina. Martyna atvyko į sostinę iš provincijos, studijavo kolegijoje ir gyveno bendrabutyje. Netrukus po pažinties ji persikėlė pas mane į nuomojamą butą.

Martynai buvo toli važinėti iki kolegijos ir mes ėmėme galvoti apie buto paieškas kitame rajone. Ir čia prisiminėme, kad tėvų butas randasi už poros viešojo transporto stotelių nuo Martynos kolegijos.

Per eilinę šeimos šventę tėvų namuose aš vėl pabandžiau pasikalbėti su tėvu apie butą. Papasakojau jam apie Martyną, kad pas mus viskas rimta ir mes ieškome būsto bendram gyvenimui. Tačiau vėl atsitrenkiau į šaltą kategorišką atsisakymą. Jis atsakė trumpai:

– Štai susituoksite, tada ir pakalbėsime.

Tą vakarą išvažiavau iš tėvų visiškai nieko nesupratęs. Kai brolis pradėjo susitikinėti su būsima žmona (beje, tikra vilniete), iš pradžių jie gyveno tėvų studijoje centre. Be to, šią idėją jiems pamėtėjo pats tėtis.

O su manimi nė kalbėtis nepanoro būsto klausimu. Mūsų santykiai visada buvo draugiški, tėvas niekada neskirstė vaikų. Todėl man buvo nesuprantama kategoriška jo pozicija.

Ir tada nusprendžiau pasikalbėti su mama iš širdies. Jau ji tai tikrai turi žinoti tėčio principingumo priežastį. Slapta nuo tėvo susitikome kavinėje. Ir mama man papasakojo įdomią istoriją:

– Iki pažinties su manimi tavo tėtis susitikinėjo su mergina. Ji atvyko į Vilnių iš Zarasų, glaudėsi su drauge nuomojamame kambaryje be patogumų. Ir uždarbiavo padavėja kavinėje. O jis dirbo ir nuomojosi butą centre.

Tėtis uoliai asistavo merginai, stengėsi pasirodyti visu gražumu. Sumelavo, kad jo butas nuosavas ir pasiūlė persikelti pas jį. Toji noriai sutiko. Mergina neįtarė apgaulės, kol kartą netikėtai užsuko buto savininkas. O kai melas išaiškėjo, mergina tiesiog jį paliko.

Jai reikėjo buto centre, o ne tavo tėvo. Tėtis labai ilgai kentėjo ir ėmė tiesiog nekęsti merginų iš provincijos. Kai tu baigei universitetą, jis pabūgo, kad tu parsivesi į butą kokią atvykėlę – tuštutę turtų medžiotoją. Ir neleido tau apsigyventi bute. O dabar jis netiki tavo Martyna. Taigi, nepyk ant jo. O jei jūs išties mylite vienas kitą, pagalvokite apie vestuves.

Šio pokalbio metu viskas paaiškėjo. Nebepykstu ant tėvo. O mes su Martyna paklausėme mamos patarimo ir pradėjome planuoti vestuves.