Kaimynė nuolat prašo paskolinti pinigų ir negrąžina. Priminti nejauku, nes sumos nedidelės

Prieš kelerius metus mes su vyru persikėlėme į naują butą. Man, deja, atrodė, kad pats laikas susipažinti su kaimynais.

Butas šalia mūsų buvo įprastos jaunos moters namai, vos keliais metais vyresnės už mane. Ji gyveno viena, be vyro ir vaikų, o vieninteliai jos kompanionai buvo keli auksiniai žuvyčiai akvariume. Patraukli ir bendraujanti, ji iškart man patiko.

Iš pradžių tik pasisveikindavome susitikę laiptinėje. Kartą ji užsuko pas mane pasiskolinti kamščiatraukio – jos kamščiatraukis buvo sulūžęs. Aš pajuokavau, ar galiu ateiti pas ją išgerti vyno už paskolą, ji nusijuokė ir sakė, kad šiandien tai neįmanoma, nes turi svečią, bet rytoj kviečia mane vakarienei.

Maniau, kad ji juokauja, todėl ir aš sutikau juokais. Bet kitą vakarą ji pasibeldė į mano duris ir paklausė, ar ilgai dar laukti.

Tądien vyras buvo išvykęs pas savo tėvus, aš buvau viena ir nusprendžiau nueiti. Buvo labai jaukus vakaras. Jos nedidelis, bet jaukus butas su geru remontu. Kaimynė papasakojo, kad dirba kosmetikos prekybos atstove ir dažnai važinėja į komandiruotes.

Ji paklausė, ar man nesunku būtų kartais užsukti ir pamaitinti jos žuveles, jei ji bus išvykusi. Aš pasiūliau mainais, kad ji palaistytų mūsų augalus, kai mes su vyru išvykstame. Taip prasidėjo mūsų, galima sakyti, draugystė.

Su laiku ėmėme dažniau lankytis viena pas kitą, labiau pažinome viena kitą ir pradėjome kalbėtis apie asmeniškus dalykus. Darbe man kartais kildavo problemų, būdavo nesutarimų su vyru – kaip ir visiems. Ir kažkaip pripratau, kad galiu pas kaimynę užsukti ir pasidalinti savo rūpesčiais.

Atsinešdavau pyragą ar tortą, o ji visada turėjo butelį vyno, ir mes galėdavome pabendrauti porą valandų. Kartais ji irgi dalindavosi savo problemomis, dažniausiai apie vyrus, su kuriais susitikinėdavo. Jai nesisekė sukurti rimtų santykių, ir aš ją vis guosdavau.

Atrodė, kad radau naują draugę. Tačiau kartą ji paprašė manęs paskolinti pinigų. Suma buvo labai maža, smulkmena. Sutikau net nesusimąsčiusi. Po mano vizito iškart apie tuos pinigus pamiršau.

Po kurio laiko ji vėl paprašė paskolos. Vėl smulkmena, tik neprisimenu, ar tai buvo žuvų pašarui, ar naujam kamščiatraukiui. Viskas buvo kaip juokais, ir manęs tai netrikdė.

Tačiau paskui tai tapo nuolatiniu dalyku. Kiekvieną kartą sumos buvo mažos, kaimynė šypsodavosi, klausdavo, kada grąžinti, ar man skubu? Aš numodavau ranka, sakydavau, kad nieko tokio, grąžins, kai galės.

Bet po kelių mėnesių, kai tai pradėjo vykti beveik kiekvieną savaitę, man tai pradėjo rūpėti. Bet kaip išspręsti šią situaciją, nežinau.

Nejauku priminti apie skolą, nes kiekviena atskira paskola buvo nedidelė suma. Ir dar pati sakiau, kad nereikia grąžinti greitai, nekalbėjome apie terminus. Ir, žinoma, svarbus aspektas tas, kad mes kaip ir draugės.

Kita vertus, nenoriu nuolat finansiškai remti kaimynės. Jei paskaičiuočiau, per šiuos mėnesius paskolinta suma jau nemaža.

Nenoriu nutraukti bendravimo su kaimyne. Turiu nedaug draugių, o ypač patogu, kad ji gyvena šalia. Bet man nemalonu galvoti, kad ji bendrauja su manimi tik todėl, kad aš be jokio atlygio skolina pinigus.

Jaučiuosi keistai. Atrodo, kad turiu patogią draugę su „mokama prenumerata“, už kurios draugystę turiu aukoti pinigėlius, arba turėsiu kalbėtis su ja ir paprašyti grąžinti skolą, arba tiesiog pamiršti tas pinigus ir daugiau neskolinti.