Mama svajoja sunaikinti močiutės daiktus, o man jie vertingesni už brangenybes

Mano močiutė dievino gražius daiktus. Rengėsi elegantiškai, o ne taip, kaip dauguma jos bendraamžių.

Dalis jos drabužių buvo siūta atelje, dalis pirkta „antrų rankų“ parduotuvėse.

Močiutė kažkokiu stebuklingu būdu rasdavo ten prabangių dalykėlių iš žymių mados namų už labai juokingus pinigus. Jos meilė grožiui išplito ir į butą bei sodybą.

Antikvariniai sieniniai laikrodžiai, paveikslai, drožinėti stalai, kėdės, lentynėlės. Močiutės butas atrodė sumažinta dvaro kopija.

Sodyba buvo apstatyta žymiai kukliau, tačiau vėlgi su skoniu. Perėmiau iš močiutės šią meilę grožiui. Irgi dievinu vintažą.

Niekas nėra amžinas, prieš 3 metus mylima močiutė paliko šį pasaulį. Palikimą tėvai paskirstė taip: sodyba – jiems, butas – man.

Mama aiškiai atsigimė ne į močiutę, kadangi renkasi minimalizmą. Tėčiui išvis vienodai. Todėl sodyba tuoj pat buvo perdaryta pagal mamos skonį.

Močiutės daiktus, saugotus ten, mama išdalino kaimynams, kai ką išmetė. Aš į tai nesikišau, tačiau nusprendžiau, kad su močiutės butu nieko nedarysiu.

Tik pakeičiau tapetus, nusipirkau trūkstamos buitinės technikos, patalynės ir atidaviau labdarai jos drabužius.

Man jos apdarai, deja, visiškai netinka. Visa kita liko kaip anksčiau ir tai kažkodėl visiškai netenkina mamos.

Kai jie su tėčiu ateina pas mane, kelia vieną ir tą patį klausimą:

– Tau nenusibodo gyventi tarp šių senienų? Butas tuoj samanomis apžels!

– Tai ne senienos, o istorija! O tie, kas tai vertina, už tokias brangenybes daug sumokės! – pasišiaušiu aš.

– Tai ir parduotum šį šlamštą kolekcininkams. Už gautus pinigus tikrai galima nusipirkti naujus baldus.

– O aš nepageidauju nieko keisti. Nenoriu daryti iš savo buto beveidės operacinės.

– Tau 25, anksti konservatyvioms pažiūroms. Ir toks interjeras visai netinka jaunai merginai.

– Man vienodai!

Toks liguistas antikvariato nemėgimas mamai atsirado neseniai. Kol močiutė buvo gyva, mama neleido sau nė vienos pastabos šia linkme. O dabar lyg nuo grandinės nutrūko.

Tačiau kažkuriuo metu mama pavargo nuo šių ginčų ir pabandė įveikti mane gudrumu. Ėmė siuntinėti krūvas žinučių su gražių, jos manymu, šiuolaikiškų interjerų foto. Sakė, kad jie irgi gali būti ryškūs ir neįprasti, kaip aš mėgstu.

– Na taip, įdomiai atrodo, – trumpai atsakydavau aš.

Susitikus mama įteikdavo man nuolaidų ar net dovanų korteles iš baldų parduotuvių. Dovanodavo abstrakčius paveikslus, kad mano namus padarytų nors truputį šiuolaikiškesnius.

Aš, ne mažiau pavargusi nuo kivirčų, kabindavau juos į senųjų vietas. O vos tėvams išėjus, dėdavau į sandėliuką. Korteles laikiau rašomajame stale.

Kai mama suprato, kad jos gudravimai niekur neveda, vėl ėmė lesti man smegenis. Paskutinio vizito metu ji pabandė padaryti taip, kad man vis tiek tektų išmesti močiutės daiktus.

Kol buvau tualete, mama spėjo peiliu subraižyti 2 spintas, stalą, sugadinti senovinį telefoną, kuris jau neveikė, tačiau gerai papildė anturažą. Gerai, kad spėjau prieš jai ateinant močiutės paveikslus pakeisti jos mėgstamomis abstrakcijomis!

– Ką tu darai?! – sušukau aš, užtikusi mamą gadinant komodą.

– Aš jau nebegaliu žiūrėti į šiuos sendaikčius! – taip pat garsiai atsakė mama ir toliau darkė senovinius baldus.

– Na ir nežiūrėk! Tavęs niekas neverčia. Kažkas nepatinka – eik namo!

– Tu pamiršai, kas tau dovanojo šį butą? Aš! Taigi, teikis skaitytis su mano nuomone. Priminiau mamai, kad ne ji uždirbo šį būstą. Be to, jame gyvenu aš. Ir visai logiška, kad čia tvarkausi aš. Ir jokių patarėjų man nereikia, net mamos asmenyje.

– Na ir bučiuokis su savo šlamštu! Bet turėk omenyje, jiems nebe ilgai liko! – sušuko mama ir pagaliau pasišalino iš mano namų, nepamiršusi atsisveikinimui kuo stipriau trenkti durimis.

Mama pamiršo vieną dalyką. Aš truputį moku tvarkyti senus daiktus, o dar turiu gerų baldų restauratorių kontaktus. Taigi, močiutės palikimas bus išgelbėtas!

Po poros valandų mama sukėlė isteriją telefonu. Jai, pasirodo, gėda, kad dukra užaugo kvaištelėjusia sendaiktininke. O gadinti daiktus, kurie, be kita ko, priklausė jos motinai – tai normalu?!

– Tu ne šiaip pridarei man rūpesčių, bet dar ir įžeidei močiutės atminimą,- beldžiausi į mamos sąžinę.

– Močiutei jau tas pats! Svarbiausia, mes ją prisimename galva,- mama parodė, kad jai mano žodžiai ne argumentas.

Prisimenu močiutę ir smegenimis, ir širdimi! O daiktai – lyg jos dalelė. Jie ne šiaip gražūs. Jie sukuria įspūdį, kad močiutė kažkur šalia. Ir šių brangenybių aš atsisakysiu tik kai jos taps visiškai netinkamos naudoti.

Nežinau, ar mes su mama galėsime susitaikyti. Net jei tai nutiks, susitikinėsime tik neutralioje teritorijoje, kad jai vėl nekiltų pagunda sugadinti man brangius daiktus.