Trumpas pokalbis su seneliu autobuse, kuris pakeičia tavo dieną

Aš įšokau į autobusą paskutinis. Peršlapęs, susierzines, su telefonu rankoje. Visur problemos: terminai, konfliktas darbe, pamirštas susitikimas. Norėjau tiesiog važiuoti ir nieko negalvoti.

Laisva vieta atsirado šalia jo. Senolis, maždaug aštuoniasdešimties. Mandagiai linktelėjo, pasiūlė man vietos ant sėdynės, nors pats buvo liesas kaip lazda. Ant kelių — maišelis su obuoliais. Rankos su raukšlėmis ir mėlynais venų raistais. Staiga jis pasisuko į mane:
— Žinote, man šiandien sukako 83. Ir aš vis dar myliu žmones.

Aš šyptelėjau iš mandagumo. O jis tęsė:
— Anksčiau maniau, kad svarbiausia — darbas. Paskui supratau: ne. Svarbiausia — apkabinti sūnų. Pabendrauti su žmona.

Klausyti, kai tau pasakoja kažką svarbaus. Net jei tai paprasta istorija apie katę.
Jis nesitikėjo atsakymo. Tiesiog kalbėjo. Jo balsas buvo lygus, ramus, tarsi vėjas lauke. Jis pasakojo, kaip sutiko savo meilę. Kaip statė namą. Kaip laikė motiną už rankos prieš jos paskutinį miegą. Ir kaip suprato: kiekvienas „atsisveikinimas“ turėtų būti pasakytas su šiluma. Nes ne visada bus „sveikas“.

Aš tylėjau. O viduje kažkas drebėjo. Staiga tapo taip tyli. Lyg visa diena sustojo, kad užleistų vietą šiems žodžiams. Jis nežinojo, kas aš esu. Jam tai buvo visiškai nesvarbu. Jis tiesiog dalijosi.

Prie savo stotelės jis atsistojo, pasitaisė kepurę, paėmė maišelį.
— Nepamirškite skambinti mamai, — sakė jis. — Ir nebijokite sakyti: „Aš tave myliu“. Net jei balsas drebės.

Ir išėjo.

Aš važiavau toliau. Telefonas gulėjo ant kelių. Aš jo nebepaėmiau. Tiesiog žiūrėjau pro langą. Ir jaučiau, kaip iš
vidaus auga kažkas tikra. Gyva.