Uošvė paprašė užsakyti lėkščių rinkinį internetu ir pažadėjo grąžinti pinigus. Aš užsakiau. Tada ji paprašė peilių. Tada taurių. Kai priminiau apie pinigus, vyras grįžo namo įsiutęs ir pasakė…

Viskas prasidėjo nuo nekaltos prašymo. Vyras grįžo iš motinos ir perduoda — ji prašo užsakyti internetu lėkščių rinkinį Kalėdoms, pati nemoka, pinigus atiduos vėliau. Sutikau nedvejodama. Uošvė – vyresnė moteris, tikrai prastai susidoroja su pirkimais internetu, aš jai reguliariai padedu.

Užsakiau geras lėkštes, ne pačias pigiausias, bet ir ne beprotiškai brangias. Uošvė buvo patenkinta, padėkojo per sūnų. Apie pinigus neužsiminė, aš taip pat nepriminiau — maniau, atsisakys vėliau.

Po dviejų dienų vyras vėl perduoda prašymą — mama prašo užsakyti peilių rinkinį. Toms pačioms lėkštėms, kad viskas derėtų. Užsakiau. Tada ji paprašė taurių rinkinio. Taip pat Kalėdoms, svečiams.

Aš užsakinėjau viską be klausimų, bet suma pradėjo didėti. Jau susidarė daugiau nei trys šimtai eurų iš mano kortelės. Parašiau uošvei mandagų pranešimą: “Gero vakaro, štai čekiai už visas pirkinius. Kada jums būtų patogu atsiskaityti?”

Vakare vyras grįžo namo piktas kaip velnias. Veidas raudonas, kalba per dantis. Pasirodo, jo mama skambino jam su ašaromis. Papasakojo, kad aš grubiai reikalaudama pinigų, pažeminau ją, pavadinau gobšia senute, pasakiau, kad daugiau nieko jai nedarysiu.

Aš stovėjau išsižiojusi. Aš to nesakiau. Išvis nieko panašaus. Aš tiesiog mandagiai paprašiau atsiskaityti už pirkinius, kuriuos ji pati prašė užsakyti.

Vyras nesiklausė. Šaukė, kad aš beširdė, kad tai jo motina, kad ji vyresnė, susijaudinusi, verkia. Kaip aš galėjau taip griežtai reikalauti pinigų iš jos, kad tai gėda — įžeidinėti seną moterį dėl kažkokių lėkščių.

Aš bandžiau aiškinti, parodyti telefoną, susirašinėjimą. Bet jis mosavo ranka — motina nemeluoja, ji nebūtų verkusi be priežasties, vadinasi, aš tikrai ją įžeidžiau.

Aš ištraukiau telefoną, atidariau žinutes, kištelėjau jam po nosimi. Ten juodu ant balto: “Gero vakaro, štai čekiai už pirkinius. Kada jums būtų patogu atsiskaityti?” Nei žodžio grubumo, nei užuominos į įžeidimą.

Vyras perskaitė, pasimetė. Tylo keletą sekundžių. Mačiau, kaip jis suprato — mama pagražino, tiksliau, akivaizdžiai pamelavo. Laukiau atsiprašymo. Tikėjausi, kad jis pripažins savo klaidą.

Bet vietoj to jis pasakė: “Na gerai, gal ji ne taip suprato tavo žinutę. Vyresni žmonės viską suvokia kitaip. Nebūtų reikėję išvis prašyti pinigų dabar, galėjai palaukti iki Kalėdų.”

Aš stovėjau ir negalėjau patikėti savo ausimis. Tai reiškia, jo mama melavo, surengė visą spektaklį su ašaromis, apkaltino mane tuo, ko aš nepadariau. O kalta vis tiek aš — nes išdrįsau priminti apie pinigus.

Aš ramiai paklausiau: “O jeigu ji paprašys užsakyti dar ką nors? Dar kartą? Dar dešimt kartų? Aš turėčiau tylėti ir mokėti iš savo kišenės?”

Jis atsakė susierzinęs: “Tai mano motina. Keli šimtai eurų nėra tokia didelė suma. Juk uždirbi.”

Čia aš viską supratau. Uošvė rado būdą apsipirkti nemokamai — per mane. Paprašė sūnaus emocionaliai spausti mane, kad nereikalaučiau pinigų atgal. Ir jis klusniai tai daro be jokių apmąstymų.

Aš tyliai, bet tvirtai pasakiau: “Nuo šiandien aš nieko daugiau neužsakinėju tavo motinai. Nori jai padėti — padėk pats, už savo pinigus. Aš baigiau būti nemokamu kurjeriu.”

Jis įsižeidė. Trenkė durimis, išvažiavo pernakvoti pas motiną. Kitą dieną grįžo niūrus, tylėjo. Pinigų už pirkinius taip ir negavau. Uošvė vėliau atsiuntė pusę sumos per sūnų, pasakydama, kad likusią dalį aš jai skolinga už visus metus, kai ji mums padėjo su vaiku.

Praėjo trys mėnesiai. Uošvė periodiškai prašo vyro perduoti, kad užsakyčiau jai tą ar aną. Jis perduoda. Aš mandagiai atsisakau, sakau — tegul pati užsako ar sūnus padeda. Ji įsižeidžia, skundžiasi sūnui, kad marti tapo svetima, šalta, kerštinga.

O aš tiesiog pavargau. Pavargau nuo to, kad šioje šeimoje uošvė visada teisi, net jei akivaizdžiai meluoja. Kad aš visada kalta, net kai esu teisi. Kad mano pinigai, mano laikas, mano pastangos yra priimamos kaip savaime suprantama, o bandymas nustatyti ribas — kaip išdavystė šeimos vertybėms.

Žinote, kas labiausiai skaudina? Ne tai, kad uošvė melavo. Ne tai, kad negrąžino pinigų. Labiausiai skaudina — kad vyras patikėjo ja, o ne manimi. Net matęs susirašinėjimą, jis rado būdą padaryti mane kaltą.

Kaip gyventi su žmogumi, kuris konflikte visada pasirinks motinos pusę, net jei ji neteisi? Kaip kurti šeimą, kur tavo ribos negerbiamos, o tavo žodis nieko nereiškia?

Ar jūs galėtumėte toliau padėti žmogui, kuris jus apkalbėjo? Ar taip pat padėtumėte tašką?