Užkniso vyro tėvai, kurie lenda prie mūsų dukros su savo auklėjimu

Viską suprantu – žmonės skirtingi ir į vaikų auklėjimo klausimus žvelgia skirtingai. Bet jau nebežinau, ką daryti, kad apsaugočiau anūkę nuo pragaištingos įtakos.

Dar tada, kai mano dukra nusprendė supažindinti mus su savo išrinktojo šeima, ėmiau truputį pergyventi. Išvis retai tarp savo kartos žmonių sutikau šeimas, panašias į mūsų su vyru, taigi, turėjau priežastį pergyvenimams.
Mažai pas ką, tarkim, priimti bendri pietūs ir bendri šeimos vakarai.

Artūro tėvai man iškart pasirodė nerimastingi. Tai lyg ir nebuvo blogai – šeimoje bet kokios problemos operatyviai aptariamos ir sprendžiamos, o jų požiūris į vaikus puikus. Bet kažkas mane erzino, nedavė ramybės. Aš vis negalėjau suformuluoti, kas gi mane trikdo, todėl niekam nieko nesakiau.

Vestuvės praėjo linksmai, beveik visą organizavimą jaunikio šeima prisiėmė sau. Tada aš iš tikrųjų įvertinau jų skrupulingumo lygį – buvo kontroliuojama viskas. Nepamiršo nei servetėlių, nei papuošimų, nei balanso tarp pramogų ir iškilmingumo.

Pirmieji šeimyninio gyvenimo metai pas vaikus irgi praėjo tyliai ramiai. Mes su svotais matėmės gana retai, per šeimos šventes, taigi ir jokių pretenzijų vieni kitiems neturėjome. Linksmybės prasidėjo neseniai, kai mūsų anūkėlei Mėjai sukako šešeri.

Mes su vyru iš anksto aptarėme su dukra, kad galime padėti užrašyti anūkę į gerą gimnaziją. Aš ne paskutinis žmogus ugdymo sferoje mūsų mieste, taigi, puikiai išmanau švietimo reikalus.

Dukra su mūsų pozicija sutiko, taigi, ėmėme ruošti dokumentus. Viskas buvo gerai, tačiau apie tai sužinojo svotai. Kas čia prasidėjo! Artūro motina atbėgo pas mus iš kito miesto galo pasakyti, kad mes išėjome iš proto.

Neva gimnazija, kurią aš siūlau – brangiausia mieste. Aš su ja net nesiginčijau, nes tai visiems žinomas faktas, tačiau mes pasiruošę iš savo pusės prisidėti prie anūkės išsilavinimo.

– Ne, jūs baikite šitas kvailystes! – mojavo rankomis svočia. – Sugalvojo irgi, tokius pinigus atiduoti nežinia už ką. Mes su vyru jau viską sutarėme. Mėją gali priimti mūsų rajono vidurinė mokykla. Ji, žinoma, nuo jūsų tolokai, bet nieko. Šalia kaip tik keli būreliai, kad būtų patogu vedžioti vaiką. Ir anglų korepetitorius, ir šokiai, ir baseinas, ir meno mokykla.

Per išeigines dar rankdarbiai. O ten, jei ką, ir mes galime paimti po mokyklos kartais, padės mums namuose.

Mes su dukra vargais negalais nutraukėme šį iniciatyvų srautą. Ir pareiškėme, kad Mėja mokysis gimnazijoje. Svočia lyg ir nutilo, bet iš veido matėsi, kad taip lengvai ji šito nepaliks.

Po to pokalbio Mėją mums atvežė savaitgaliui. Ji išėjo į kiemą pažaisti su draugais ir beveik iškart grįžo suplėšyta suknele. Įsigudrino susipešti su dviem berniukais, su kuriais draugavo!

Po mano klausinėjimų ji prisipažino, kad duoti berniukams į nosį ją išmokė bobutė Liuda, tai mano svočia. Pasikalbėjau apie tai su dukra, o ji atsidususi prisipažino:

– O ji dažnai taip. Kai tik palieku pas uošvius porai valandų, taip nauji įpročiai ir atsiranda. Nežinau, kuris iš jų labiau stengiasi, tačiau Mėja iškart lenda su visais muštis. Jau bandžiau apie tai kalbėtis su jais, nepadeda.

Pabandžiau susisiekti su svotais pati. Pernelyg mane jaudino ši situacija. Tačiau išėjo lygiai taip pat, kaip su mokyklos aptarimu – Artūro motina liko prie savo nuomonės.

Ji nuoširdžiai manė, kad mergaitę moko ir linki jai tik gero. Kad ji ne jos vaikas ir Mėją turim auklėti ne mes, o mūsų vaikai, jos nejaudino.

O mane visa šita situacija nervina. Vaikai labai imlūs ir anūkė gali spėti prisigaudyti iš svočios negerų minčių bei įpročių. Aš suprantu, žinoma, kad nelengva susilaikyti nuo pamokymų, bet kam taip įkyriai lįsti į svetimą šeimą?