Marti norėjo išgyvendinti anytą iš buto, tačiau ši pasirodė daug gudresnė

– Nežinau, užteks tavo algos ar ne, bet pasistengsiu greičiau rasti naują darbą,- pasakė Algis.

– Neužteks. Mums gi dar nuomą mokėti, o man ne milijonus moka. Ir kam aš tekėjau už tokio nevykėlio!
– Pagyvenkime pas mano mamą. Pas ją gi 3 kambariai, vietos užteks.

– Jei tavo mama būtų adekvati, ji jau seniai būtų iškeitusi šį butą. Siūliau tau ją atiduoti į senelių namus, bet tu juk vaidini gerutį!

Živilė neblogai elgėsi su savo anyta, bet labai norėjo išspręsti buto klausimą senutės sąskaita. Kai suprato, kad prišnekėjo ko nereikia, priėjo prie vyro ir apkabino jį.

– Na gerai, atleisk. Tikrai, pagyvenkime pas tavo mamą, sutaupysime paskolai. Pažadu gerai elgtis ir nesibarti su ja,- čiulbėjo Živilė.

Teresė Ivanauskienė nelaukė sūnaus svečiuose. Jie neseniai susipyko, juk sūnus reikalavo keisti butą.

Moteris suprato, kad visa tai marčios kėslai, tačiau vis tiek ant jo pyko.

Kai jie atsikraustė, sudarė tvarkymosi grafiką. Nusprendė pasidalinti visas išlaidas, kad niekam nebūtų apmaudu.

Algiui buvo nelengva, juk jis buvo tarp dviejų ugnių. Tai mama skundėsi, tai žmona. Kartą anyta išėjo į parduotuvę, tačiau pamiršo namie maišelį. Grįžo ir nugirdo sūnaus pokalbį su marčia.

– Reikia kraustytis iš čia, ji man jau visas smegenis išlesė! Kasdien iš manęs kažko reikalauja ir piktinasi!- šaukė Algis.

– Ne, brangusis. Reikia palaukti, kol tavo motina užvers kanopas, nebenoriu į nuomojamą butą. Neilgai liko laukti,- nusišypsojo Živilė.

– Nagi, jūs! Lauk iš mano namų! – suriko Teresė.

Živilė su Algiu susirinko daiktus ir išėjo. Jie neturėjo kur eiti, tačiau mamos tai jau visiškai nedomino.