Vyras mane išmetė iš automobilio kaip nereikalingą daiktą per stiprų lietų. Bet būtent tada gyvenimas nusprendė, kad aš esu verta daugiau…

Po ginčo jis tiesiog sustojo prie kelkraščio ir pasakė:
— Lipk lauk. Pati pasieksi savo kelionės tikslą.
Ir nuvažiavo.

Aš stovėjau lietuje be telefono, be piniginės, vien su tuo bjauriu gniužulu gerklėje ir mintimi, kuri nepaliaujamai skambėjo mano galvoje:
— Tu — niekas be manęs.

Lietus buvo šaltas ir piktas. Žmonės ėjo pro šalį, niekas net neapsisuko. Aš pasislėpiau po autobusų stotelės stogu, drebančiomis rankomis ir nežinodama, kur eiti. Ir tada netoliese pasigirdo tylus balsas:
— Mergytę, atrodai taip, lyg pasaulis būtų tave pamiršęs.

Šalia sėdėjo vyresnio amžiaus moteris su baltu šaliku ir lazdele. Tuoj pat supratau — ji akla.
— Viskas gerai, — melavau aš.
— Ne, — atsakė ji. — Apsimesk, kad esi mano anūkė. Mano vairuotojas netrukus atvyks. Leisk tavo vyrui pačiam apgailestauti, kad paliko tave šalia turtingiausios miesto moters.

Aš nė nesuspėjau paklausti, ką ji turi omeny. Privažiavo juodas automobilis, vairuotojas su skėčiu atidarė duris. Moteris tvirtai pagavo mane už rankos:
— Eikime, mieloji.

Nežinojau, kur ir kodėl einame, tačiau ėjau. Matyt, tiesiog todėl, kad pirmą kartą tą dieną kažkas ištiesė man ranką.

Atvykome į didelį namą, kuriame sklido šiluma ir palaima. Ji pasakė:
— Pasilik nakčiai. Ryte pasikalbėsime. Šeimos nelyja lietuje.

Aš atsiguliau į minkštą lovą ir ilgai negalėjau užmigti. Visa tai atrodė kaip sapnas — tas namas, jos balsas ir tas kaip pirmą kartą jaustis ramiai viduje.

Ryte ji paklausė:
— Ką dabar ketini daryti?
Aš pečiais gūžtelėjau:
— Nežinau. Man nieko neliko.
— Pradėk čia, — pasakė ji. — Dirbk su manimi. Mokykis.

Taip prasidėjo naujas gyvenimas. Aš jai padėjau — skaičiau laiškus, rašiau skambučius, tvarkiau dokumentus. Ji daug ko išmokė: laikyti nugarą tiesiai, neprisidengti, nebijo. Dažnai kartodavo:
— Leisk, kad tave nuvertintų. Svarbiausia — nesileisk į tai pati.

Iš pradžių galvojau, kad jai padedu. Po to supratau — ji mane gelbėjo. Lėtai susigrąžino tikėjimą savimi, pagarbą, vidinį stuburą.

Tada vieną dieną jis pasirodė. Tas pats žmogus, kuris kartą mane paliko stotelėje per lietų.
— Ilgėjausi tavęs, — pasakė jis. — Pradėkime viską iš naujo.

Aš ramiai į jį žiūrėjau. Nei pykčio, nei skausmo. Tik tyla.
— Aš dabar nesu ta, kuri stovėjo tuo metu prie kelkraščio, — pasakiau aš. — Ir pradėti dabar ne su tavimi.

Jis išėjo piktas, o aš pirmą kartą pasijutau laisva.

Praėjo laikas. Moteris, kuri mane priglaudė, susirgo. Paskutinę mūsų naktį ji pasakė:
— Neleisk, kad gailestis valdytų tavo gyvenimą. Ir nepamiršk padėti tiems, kuriuos taip pat paliko lietuje.

Kai ji išėjo, galvojau, kad vėl prarasysiu pagrindą po kojomis. Bet pasirodė — ji man paliko ne tik namus ir fondą, bet ir prasmę.

Dabar aš padedu moterims, kurios patyrė tą patį, ką ir aš. Mes mokome jas nebijoti pradėti iš naujo. Svarbiausia taisyklė yra paprasta: jei tau buvo padėta — padėk kitai.

Kartais prisimenu tą stotelę, tą lietų, savo neviltį ir jos balsą:
— Apsimesk, kad esi mano anūkė.

Galbūt nieko šioje gyvenime nebūna atsitiktinai. Galbūt būtent tada likimas pirmą kartą nusprendė suteikti man galimybę.

O jūs tikite, kad susitikimas su vienu žmogumi gali pakeisti visą gyvenimą?