15 metų atidavinėjau pusę pensijos sūnui— jis sakė, kad vos galą su galu suduria. Kartą atsitiktinai užklydau į jo socialinių tinklų puslapį ir pamačiau nuotraukas, kurios paaiškino, kur dingo mano pinigai visus šiuos metus…

Viskas prasidėjo prieš penkiolika metų, kai sūnus išsiskyrė su pirmąja žmona. Atėjo pas mane ir pasakė: “Mama, man sunku. Alimentai, nuomojamas butas, kreditai. Netveriu.” Mačiau, kaip jis kenčia, liesėja, nusilpsta. Pasiūliau padėti — kas mėnesį atiduoti jam pusę pensijos. Pensija maža, bet su dviem galima pasidalyti.

Jis padėkojo ir sutiko. Žadėjo, kad vos atsistos ant kojų — viską grąžins. Aš neprašiau grąžinti. Jis mano sūnus, negaliu žiūrėti, kaip jis kenčia.

Penkiolika metų gyvenau iš pusės pensijos. Taupiau visur — pirkau pigiausius produktus, tvarkiau senus drabužius, užuot pirkusi naujus, atsisakiau vaistų, kurie nebuvo gyvybiškai būtini. Nesuėjau pas dantistą — brangu, kentėjau skausmą. Žiemą taupiau šildyme, namuose vaikščiojau šiltuoju chalatu.

Sūnus atvažiuodavo kartą per mėnesį pasiimti pinigų. Kiekvieną kartą skųsdavosi — kad viskas pabrango, neužtenka gyvenimui, vos išgyvena. Atiduodavau jam voką su grynaisiais ir jis išvažiuodavo. Retai skambindavo, buvo užsiėmęs darbu.

Matydavomės retai. Jis sakydavo, kad nėra laiko — darbas, reikalai. Aš supratau, nepykdavau. Svarbiausia, kad jam padedu.

Prieš mėnesį anūkė, sūnaus dukra iš pirmosios santuokos, atsiuntė man žinutę. Ji gyvena su mama, bendraujame retai. Parašė: “Senele, ar matei naujas tėčio nuotraukas? Jis ilsėjosi Maldivuose, kokia grožybė!”

Nesupratau, apie ką ji kalba. Maldivai? Mano sūnus, kuris vos galą su galu suduria? Anūkė atsiuntė nuorodą į jo socialinių tinklų puslapį.

Atidariau. Ir pajutau šaltį.

Dešimtys nuotraukų. Sūnus egzotiškų šalių paplūdimiuose — Tailandas, Maldivai, Graikija, Ispanija. Brangiuose restoranuose su žmona — ta, su kuria susituokė po metų po skyrybų. Naujoje mašinoje — mačiau tą mašiną, galvojau, darbinė, tarnybinė. Pasirodo — jo nuosava, pirkta prieš trejus metus.

Nuotraukos iš jų buto — didelis, modernus, su brangiais baldais. Buvau ten vieną kartą, seniai, kai tik nusipirko. Tuomet jis buvo pustuštis. Dabar — prabangiai įrengtas.

Nuotraukos vaikų — jie turi du bendrus vaikus. Vilki firminiais drabužiais, brangūs žaislai, vasaros stovykla užsienyje.

Aš slinkau juostele ir negalėjau kvėpuoti. Kelionės kas pusmetį. Restoranai. Pirkiniai. Remontai. Nauja technika.

O aš penkiolika metų gyvenau iš pusės pensijos, taupiau ant duonos, kentėjau skausmą dantyse, nes neturėjau pinigų gydymui.

Paskambinau sūnui. Paklausiau tiesiai: “Tu buvai Maldyvuose praėjusį mėnesį?” Jis užsikirtau, po to pripažino: “Taip, mama, važiavom su žmona, seniai planavome.”

Paklausiau apie mašiną, butą, keliones. Jis pradėjo teisintis — žmona gerai uždirba, ji moka. Sako, jam tikrai sunku, atlyginimo neužtenka, mano pagalba labai reikalinga.

Aš tyliai pasakiau: “Aš penkiolika metų atiduodu tau pusę pensijos. Gyvenu iš likučio. Dantų gydyti neinu — pinigų nėra. O tu skraidai į Maldyvus. Ir toliau imi iš manęs pinigus.”

Jis nutilo. Tada pasakė: “Mama, gi pati pasiūlei padėti. Aš neprašiau.”

Tai tiesa. Pati pasiūliau. Penkiolika metų atgal, kai jam buvo sunki situacija. Bet situacija seniai pasikeitė. Jis vedė turtingą moterį, gerai gyvena, važinėja atostogauti. O aš toliau atiduodavau jam pinigus, nes jis toliau sakydavo, kad jam sunku.

Aš pasakiau: “Nuo šio mėnesio pagalba nutraukiama.” Padėjau ragelį.

Jis neskambino savaitę. Tada parašė žinutę: “Mama, suprantu, tu įsižeidei. Bet tu nesupranti — manė išlaidos didelės, vaikai, žmona pripratusi prie tam tikro gyvenimo lygio.”

Aš neatsakiau.

Praėjo mėnuo. Sūnus neatvažiavo pasiimti pinigų. Neskambino. Tyli. Matyt, įsižeidęs, kad nustojau padėti.

Aš už tuos pinigus, kuriuos anksčiau atiduodavau jam, pagaliau nuėjau pas dantistą. Išgydžiau dantis. Nusipirkau žieminį paltą — senas visiškai nudilo. Dabar įjungiu šildymą kaip normalu, nebešal su namuose.

Gyvenu iš visos pensijos pirmą kartą per penkiolika metų. Ir jaučiuosi turtinga.

Bet viduje tuščia. Padėjau sūnui, galvodama, kad gelbėju jį nuo skurdo. O jis tiesiog naudojosi mano gerumu, kad gyventų dar patogiau. Skrido atostogauti, kol aš taupiau ant duonos.

Žinote, kas labiausiai skaudina? Ne tai, kad jis ėmė pinigus. O tai, kad jis toliau skųsdavosi dėl sunkumų. Kiekvieną mėnesį atvažiuodavo su liūdnu veidu, pasakodavo, kaip sunku. O prieš savaitę grįžo iš Tailando.

Jis galėjo pasakyti tiesą. Galėjo pasakyti: “Mama, ačiū, tu labai padėjai, bet dabar aš atsistojau ant kojų, susitvarkau pats.” Aš būčiau apsidžiaugusi. Didžiavausi juo.

Bet jis tylėjo. Iėmė pinigus. Leido malonumams. Ir leido man galvoti, kad jam reikia.

Anūkė parašė man po tos situacijos: “Senele, atleisk, nežinojau, kad tu padedi tėčiui. Galvojau, kad tu žinai, kaip mes gyvename.”

Aš atsakiau: “Ne tavo kaltė, mieloji.”

Dabar nežinau, kaip toliau formuoti santykius su sūnumi. Jis įsižeidęs, kad “palikau jį sunkioje akimirkoje”. O aš įsižeidusi, kad jis penkiolika metų mane apgaudinėjo.

Pasakykite, ar aš neteisi, kad nustojau padėti? Ar sūnus neteisus, kad nesakė tiesos?

Ar jūs tęstumėte piniginę pagalbą suaugusiam vaikui, sužinoję, kad jis juos leidžia prabangai, kol jūs taupote būtiniausiems dalykams?