15 metų katinui iš akių pasirodė ašaros, jis nesuprato, kodėl jį paliko šeimininkai, ką jis blogo padarė

Pilkasis pūkuotas Maksas sėdėjo prie senų užmiesčio namo durų ir godžiai žvelgė į pažįstamą takelį, vedantį link kelio. Lengvas vėjas sujudino jo ūsus, o akyse, pavargusiose nuo ilgo laukimo, suspindėjo ašaros. Kiekviena pravažiuojanti mašina pabudino jame viltį: galbūt tai jie grįžta atgal pas jį, gal nusprendė, kad padarė klaidą, ir vėl paims jį į glėbį, kaip kadaise, kai jis buvo kačiukas. Tačiau asfaltas liko tuščias, o laikas slinko kankinančiai lėtai.

Maksas jau penkiolikos metų. Kadaise jis buvo gyvas, žaidžiantis kamuolėlis, kurį Ema, tada dar dešimties metų mergaitė, parsinešė namo dėžutėje. Metai bėgo, ir jis tapo visų šios šeimos džiaugsmų ir liūdnų akimirkų liudininku. Jis prisimena, kaip Ema verkė po ginčo su tėvais, o jis, būdamas visai mažas, užsilipo jai ant kelių ir švelniai burzgė po jos rankomis. Atsimena, kaip ji džiaugsmingai sukosi po kambarį, gavusi laišką iš universiteto — žinojo, kad teks išsiskirti, bet nemanė, kad tai įvyks taip staiga ir negrįžtamai.

Jis nesuprato, ką blogo padarė. Jis nesugadino baldų, neklykė naktimis, o jei ir miaukdavo, tai tik iš ilgesio prie lango, galvodamas apie Emą. Galbūt dėl to, kad jis paseno ir reikėjo daugiau priežiūros? Ar šeimininkai nusprendė, kad jiems nepatogu vežtis jį į naują butą? Niekas Maksui nieko nepaaiškino. Jie tiesiog sukrovė daiktus ir išvažiavo, palikdami jį prie tuščios lėkštės, lyg būtų nereikalingas žaislas, kurio pamiršo išmesti.

Pirmomis dienomis po šeimos išvykimo katinas toliau sėdėjo ant slenksčio, beveik suglebęs nuo šalčio. Jo širdis plakė neramiai: kiekvienas tolimas garsas atrodė tarsi šeimininkų žingsniai. Tačiau jie nepasirodė. Maksas atsisakė išeiti: juk iki šiol namas visada buvo jo namai, vieta, kur galėjo susirangyti ant sofos ir klausytis ramių vandens siurblenimų vonioje. Kur jį glostydavo, už ausų kasydavo ir pasaldindavo skaniais kąsneliais.

Po kelių dienų Maksą pastebėjo kaimynas — vyras, vardu Tomas, kuris neseniai čia persikraustė. Matydamas vienišą katiną, nepriklausomai žvelgiantį į tuštumą, jis iškart suprato: katinas jau ilgai nevalgė. Tomas nedvejodamas pakvietė katiną prie savęs, pasiūlė jam dubenėlį šilto pieno ir vištienos gabalėlių. Maksas nedrąsiai priėjo ir tik tada Tomas pastebėjo, kad katino akys buvo drėgnos nuo ašarų. Tomas negalėjo patikėti, kad kačių akys gali prikaupti drėgmės iš nusivylimo, bet reginys meluoti negalėjo: Maksas buvo pilnas skausmo ir baimės.

Tomas aplankė kaimynus, norėdamas sužinoti, ar buvę šeimininkai sugrįš. Tačiau paaiškėjo, kad namas parduodamas, o šeima išvyko į kitą miestą, nepalikusi jokių kontaktų. Keli žmonės sakė, kad katinas jiems paprasčiausiai nusibodo, per senas ir sergantis. Tokie žiaurūs žodžiai priklijavo Maksui „nereikalingo“ augintinio statusą. Tačiau Tomas negalėjo su tuo sutikti. Jis pasiėmė Maksą pas save.

Iš pradžių katinas vis dar klaidžiojo po naujus namus, ieškodamas pažįstamo kvapo — tikėjosi rasti kažką, kas primintų praeitį. Beliko tik tyliai burzgti, kai Tomas ramiai glostydavo jį po nugara, kartodamas: «Viskas gerai, tu ne vienas». Maksas palaipsniui suprato, kad šis žmogus taip pat turi šiltas rankas ir gerą širdį. Jis nepakeis tos mergaitės, su kuria katinas užaugo, bet galės suteikti Maksui naują viltį ramiai pragyventi senatvėje.

Praėjus kelioms savaitėms, Maksas pradėjo priprasti prie naujo gyvenimo ritmo: rytinių maitinimų, ramaus vakaro prie liepsnojančio židinio, tylios muzikos, kurią Tomas mėgo įjungti. Nepaisant to, katino akyse vis dar buvo šešėlis neišgydytos nostalgijos. Jis taip ir nesuprato, kodėl jį paliko, juk nėra bandymo paaiškinti ar atsisveikinti. Tačiau kai Tomas atsisėda šalia, paima katiną ant rankų ir tyliai kažką guodžiančio pasako, Maksas pirmą kartą pradeda nusiraminti. Jis supranta, kad gyvenimas tęsiasi, ir net pačiu nuliūdinčiausiu momentu gali atrasti šviesos spindulį.

Vakarais, kai kaimyniniuose namuose išjungiamos šviesos, Tomas eina į kambarį, kur dabar įrengė katinui jaukią vietą. Maksas jau beveik snaudė, susirangęs ant minkšto pledo, ir klausėsi tyliai šnarenančių žingsnių. Jis žinojo, kad nebus paliktas alkanas, kad rytoj vėl bus pamaitintas, paglostytas, ir jau nebus išmestas į gatvę kaip nereikalingas daiktas. Galbūt tai ir yra paprasčiausia, bet neįtikėtinai svarbi katino svajonė — turėti šeimininką, kuris nepaliks senatvėje.

Maksui akyse ašaros daugiau nebepasirodydavo. Jis nepamiršo skausmingo išsiskyrimo, bet surado naujus namus, kur jam leido vėl jaustis mylimu. Ir nors šią meilę ir ramybę jis pasiekė tik dabar, penkiolikos metų, nuo šiol niekas negalės atimti iš jo jaukumo ir meilės, kurią jis nusipelnė per visus šiuos tarnybos žmonėms metus.