Gatvėje radau banko kortelę, o paskui turėjau teisintis, kad jos nepavogiau

Kartą ėjau iš darbo, tai buvo rugsėjo pradžioje. Oras geras, einu per parką, mėgaujuosi šilta saulute, grožiuosi auksinių berželių lapija. Staiga pažvelgiau po kojomis – o ten banko kortelė guli. Tokia žalia, tarp rusvų lapų tiesiog smaragdu spindi.

Negalvojusi pakėliau kortelę, pavarčiau rankose. Galiojimo laikas nesibaigęs. Vardas ir pavardė, aišku, man nepažįstami. Apsidairiau. Galbūt kas nors jos jau ieško. Ne, parke daugiau nieko nebuvo.

Žinau, kad tokiais atvejais kortelę reikia nunešti į banką. Bet bankas toli. O ir išvis noro ten eiti nebuvo, nei šiandien, nei rytoj.

O numesti kortelę ten, kur radau, neleido sąžinė. Gal savininkas blaškosi, ieško, kortelėje paskutiniai pinigai. Grįžau namo, nufotografavau kortelę, užtušavau duomenis ir įkėliau į socialinius tinklus. Buvau įsitikinusi, kad darau gerą darbą, padedu žmonėms.

Jau po valandos man atėjo žinutė nuo įsiutusios damos. Ji rašė, kad jau kreipėsi į policiją ir rytoj mane
vos ne į kalėjimą išveš. Į mano klausimą „už ką?“ dama parašė – už pinigų vagystę iš kortelės.

Pasiunčiau ją, parašiau, kad jei kortelė reikalinga, tegu pasiima, arba rytoj ji skris į šiukšlių kibirą. Aš jos pinigų neėmiau, kortelę radau parke ir įstatymų nepažeidžiau.

Ryte ruošiausi į darbą, kai paskambino į duris. Tarpduryje stovėjo mūsų įgaliotinis. Jis man paaiškino, kad pilietė T. vakar vakare kreipėsi į policiją. Ji pareiškė, kad aš pavogiau jos kortelę ir išeikvojau bendroje sumoje 1000 eurų. Ataskaita apie apmokėjimą atėjo jai žinute.

Policija mane rado greitai – per tuos pačius socialinius tinklus. Paaiškinau, kad kortelę radau, ja niekur neatsiskaitinėjau. O kas buvo iki manęs, nežinau. Įgaliotinis lyg ir patikėjo manimi, bet vis tiek iškvietė į poskyrį duoti parodymų.

Visą savaitę vaikščiojau į policiją lyg užkietėjusi nusikaltėlė. Aiškinau, įrodinėjau, vos ne dievagojausi, kad aš ne vagis. Net pabendravau su kortelės savininke. Visiškai neadekvati dama. Ji įsikalė sau į galvą, kad aš pavogiau iš jos 1000 eurų.

Tačiau policininkai tikėjo manimi. Bet esmė tame, kad parduotuvėje, kur atsiskaitė ta nelemta kortele, neveikė vaizdo kamera. Ir kaip įrodyti, kad aš ne kupranugaris? Galiausiai viskas taip nusibodo. Net galvojau duoti isterikei pinigų. Bet tai reikštų, kad pripažįstu savo kaltę.

Bet man pasisekė. Mūsų įgaliotinis pasirodė gudrus vaikinas. Jis rado automobilį su veikiančiu videoregistratoriumi, kuris tuo metu, kai atsiskaitė kortele, stovėjo šalia parduotuvės. Ir štai pagal įrašą įgaliotinis nustatė, kas įėjo ir išėjo iš parduotuvės.

Ir žinote, kas gavosi? Kortelės savininkė užėjo į parduotuvę, o po 15 minučių išėjo su krūva brangių pirkinių. Taip išėjo, kad ji pati išleido savo pinigus, o paskui išmetė kortelę. O aš, kvailė, pakėliau.

Kortelės savininkę policininkai prakalbino, jie tai moka. Ir visi įtarimai pasirodė teisingi. Tik ji kortelės neišmetė, o išties pametė. O kai pamatė ją socialiniuose tinkluose, surezgė planą. Be to, parduotuvėje girdėjo pardavėjų pokalbį apie neveikiančią kamerą. Viskas turėjo suveikti idealiai. Ir pinigų būtų gavusi.

Bet ne! Ačiū mūsų įgaliotiniui. O aš iš šios istorijos padariau išvadą, kad niekada gyvenime nekelsiu nuo žemės svetimų kortelių, tegu nors po kojomis voliojasi. Jau padariau gerą darbą, užteks.