55 metus gyvenau taip, kaip reikėjo, o dabar gyvenu tik taip, kaip noriu. Tačiau dabar daugelis mane dėl to smerkia

Ištekėjau labai anksti, kai man sukako vos 20 metų. Netrukus po vestuvių susilaukiau sūnelio. Reikėjo baigti universitetą ir tuo pačiu auginti mažylį. Prasidėjo darbas, vaikų darželis, namai ir buities problemos.

Po 2 metų gimė dukrelė ir gyvenimas įsisuko dar greičiau. Tais momentais, kai visiškai nebelikdavo jėgų, motina man visada sakydavo, kad viskas priklauso nuo moters, jei palūšiu, tai vyras išeis iš šeimos ir man teks vienai užauginti vaikus.

Ėjo metai, vaikai augo, tačiau problemų nemažėjo. Kaip sakoma, „antra pamaina“ buvo pilnai ant manęs. Sutuoktinis pardavė mūsų butą ir nupirko didelį namą. Kad išpildytume jo svajonę, mums teko lįsti į skolas.

O man reikėjo to namo? Aš jo visiškai nenorėjau! Juk supratau, kad tai tik pridės man darbo, kadangi didelis namas reikalauja žymiai daugiau priežiūros.

Dar prisidėjo šiltnamiai ir didžiulis sklypas, kurie taip pat buvo mano buities pareigų sąraše. Aš viską privalėjau ir visko reikėjo. Tik manęs visą laiką neapleido klausimas: „Kam viso to reikėjo?“

Negalėjau sau nusipirkti džinsų, nes dukrai reikėjo žieminių batukų. Šią vasarą negalėjome važiuoti prie jūros, kadangi leidome sūnų į stovyklą užsienyje.

Visada svajojau piešti, tačiau piešimo pamokos sutapo su dukros šokių pamokomis, todėl ji buvo prioritetas. Nesutikau su paaukštinimu, kadangi tokiu atveju nebus kam vedžioti sūnaus į darželį.

Tokių „reikia“ ir privalau“ mano sąraše tūkstantis. Tačiau negaliu suprasti, kodėl visi jie sprendėsi mano sąskaita.

Vaikai jau užaugo, turi savo šeimas, aš net anūkų turiu. Prieš metus užtikau „degantį“ kelialapį į sanatoriją, tačiau sūnus, vyras ir dukra elgėsi lyg suokalbininkai.

Iš pradžių paskambino sūnus ir paprašė, kad pasiimčiau anūkus, o jie su žmona planuoja pailsėti prie ežero. Sutuoktinis lyg mažas vaikas ėmė priekaištauti, kurgi aš ruošiuosi, o kas jam gamins, tvarkys namus ir skalbs. O paskui paskambino dukra ir pasakė, kad ji važiuoja į komandiruotę, o vaikus atsiųs pas mane.

Tada man neišlaikė nervai. Pati buvau kalta dėl visų savo problemų. 53-ejų aš dar pakankamai aktyvi, nepaisant to, kad jau močiutė. Nesiruošiu leisti likusio savo laiko agurkų auginimui ir vakarienių ruošimui.

Tačiau neturėjau teisės praverti burnos, o su savo svajonėmis turėjau atsisveikinti dar jaunystėje. Tačiau aš pavargau ir tai man išties nusibodo!

Tą dieną nusprendžiau sudaryti sąrašą viso to, kuo norėčiau užsiimti. Mano sąraše susidarė šimtas punktų. Iš pradžių vaikai supyko, o po kurio laiko, atrodo, susitaikė.

Sutuoktinis ir dabar tvirtina, kad miegosime atskirai, kol mano smegenys negrįš į vietą. Kaimynai apkalba mano apleistus šiltnamius, kuriuos iškeičiau į jogos užsiėmimus.

Artimieji mane irgi smerkia ir kaltina, kad savo interesus iškėliau aukščiau šeimos. Apie savo motiną aš išvis tyliu. O aš dabar gyvenu taip, kaip noriu tik aš ir tiktai gailiuosi, kad nesudariau šio sąrašo prieš daugelį metų.

Dabar žinau, kad kiekvienas turi teisę gyventi taip, kaip nori tik jis!