“Jei laukuose gimdei, tai galėsi ir pastovėti“: kaip bobutė pastatė į vietą moterį autobuse

Vakaras. Važiuoju namo iš darbo. Autobusas gerokai perpildytas. Vos įlendu ir prasigrūdu į centrą, kad už kažko laikyčiausi. Labai pavargusi ir svajoju greičiau atsidurti namie.

Stovėjau mąstydama, kaip grįšiu namo, užsikaisiu arbatos, kai mano akys užmatė sėdinčią nėščią moterį, kuri skaitė knygą. Taip malonu buvo ją stebėti.

Čia įlipa kokių 40-ies moteris, stumdo visus, kad „išsikovotų“ daugiau vietos. Ta vieta pasirodė šalia manęs. Savo maišais ir skėčiu ji ėmė baksnoti man nugarą. Bet man buvo vis vien, juk tai buvo mano pasirinkimas lipti į šį autobusą, tai ko čia skųstis.

Tačiau ta moteris pasirodė tikra chamė. Ji apžvelgė visą autobusą ir suprato, kad jaunų nėra, prie ko būtų galima lįsti su savo priekaištais. Staiga jos žvilgsnis sustojo ties nėščia moterimi.

– Na ir karta. Vadinasi, mano amžiaus žmonės turi stovėti su maišais, o ji turi sėdėti… Na ir gyvenimas…

Šalia tos nėščios moters sėdėjo pagyvenusi moteriškė, kuri nusprendė pastatyti chamę į vietą:

– O tu nematai jos pilvo? Argi ji turi atsistoti, kad tu atsisėstum?

– O jūs nesikiškite, sėdėkite ir tylėkite! – sušuko ta neišauklėta moteris. – Lyg ji pirmoji šiame pasaulyje, kuri gimdys. Aš tris pagimdžiau!

– Na, jei galėjai laukuose gimdyti, tai galėsi ir pastovėti porą minučių!– pasakė bobutė ir to pakako pastatyti chamę į vietą.

Toji gal nelabai suprato, ką jai pasakė, bet dėl visa ko užsičiaupė.