Durys sienoje: pasakėčia apie mūsų gyvenimą ir paleistą laimę

Kelio atgal nebuvo…

Yra pasakojimas apie vieną žmogų, kuris vaikystėje, vaikštinėdamas gatve, staiga pamatė sieną ir žalias duris joje („Durys sienoje“ – Herberto Wellso apsakymas). Jis atidarė jas, jos lengvai atsivėrė, jis įėjo ir pamatė sodą, nuostabų sodą, kokio jis dar niekada nematė per savo trumpą amžių; ten augo keistos gėlės, žaidė stebuklingi žvėrys, giedojo nepaprasti paukščiai ir nenusakomo gerumo moterys sveikino jį.

Ir lyg sapne jis išėjo iš ten – jam taip nesinorėjo išeiti iš šio stebuklingo sodo, ir moterys-sodo saugotojos jam pasakė: „Kada nors tu pas mus grįši – bet tik jeigu panorėsi“.

Ir štai po daug daug metų, kai jis buvo jau studentas ir važiavo ta gatve, netikėtai pamatė tą sieną, seniai pamirštą, ir tuos žalius vartelius. Jis norėjo sušukti vairuotojui: „Sustok!“ – o paskui pagalvojo:

„Pavėluosiu į egzaminą, pavėluosiu į institutą“,- ir nuvažiavo toliau, galvodamas: „Sugrįšiu ir pasibelsiu į tuos vartelius“. Tačiau kai jis grįžo, nepamatė tų durų: stovėjo namai, buvo siena, o jokių vartelių nebuvo.

Ir taip būdavo kelis kartus jo gyvenime: kai jis kur nors skubėdavo savo reikalais, netikėtai prieš jo akis iškildavo siena ir paslaptingi žali varteliai į stebuklingą sodą. Ir jis sakydavo sau: „Štai jie! Tačiau dabar nėra kada, dabar turiu skubėti, grįždamas atgal,“ – tačiau kelio atgal nebuvo. Ir kai jis paseno, staiga suprato, kad veltui skubėjo, kad visa tai buvo tuščia, kad jis vaikėsi vaiduoklio, o svarbiausią laimę gyvenime praleido. Ir tada jis išėjo naktį, kupinas nusivylimo, ir ėmė klaidžioti ta gatve, tikėdamasis pamatyti tą sieną ir tuos vartelius. O ryte jį rado negyvą, nugriuvusį tamsoje į duobę.

Tai apsakymas-pasakėčia apie mūsų gyvenimą.