Jie ilgai svajojo apie bendrą vaiką, tačiau negalėjo nė įsivaizduoti, kad ta diena pakeis jų gyvenimą visam laikui. Likimas nusprendė juos išbandyti

Jūs kada nors susimąstėte apie žymios frazės, tariamos visose vestuvinėse priesaikose – „ir sielvarte, ir džiaugsme, ir turte, ir skurde“ – reikšmę?

Turbūt daugelis per visą gyvenimą apie tai nesusimąsto, tačiau Augusta pajuto šių žodžių galią pati. Ji buvo išsiskyrusi ir su 5 metų dukrele ant rankų, o Dorotėjus liko našlys su 4- mečiu sūnumi. Jie susitiko su sudaužytomis širdimis ir rado paguodą vienas kitame.

Pora ilgai svajojo apie bendrą vaiką ir štai po metų Augustina pastojo. Įsimylėjėlių džiaugsmui nebuvo ribų, tačiau šis džiaugsmas truko neilgai. Gimdymo metu Augustą paralyžiavo.

Vaikas gimė sveikas, tačiau motina negalėjo į jį nė pažiūrėti. Dorotėjui buvo labai sunku, juk jis turėjo rūpintis naujagimiu ir paralyžiuota žmona. Vyras nepasidavė.

Taip, jis nemiegodavo naktimis, nespėdavo pavalgyti, visą laiką ir jėgas atiduodamas žmonai ir jauniausiam vaikui, tačiau jis nenusiminė, o mintyse nebuvo nė užuominos mesti žmoną.

Vyresnėliai padėjo tėvui su broliuku, o pats Dorotėjus žvelgė į žmonos veidą, bandydamas rasti nors vieną judrų raumenį, kaip jos būklės gerėjimo ženklą.

Vyras kiekvieną rytą skaitydavo žmonai naujienas, atvesdavo pas ją vaikus, laikydavo juos prieš jos akis, kad ji galėtų geriau juos įžiūrėti, dalydavosi su žmona ateities planais, juk jie dažnai svajojo keliauti visa šeima.

Kartą Augusta silpnai suspaudė vyro pirštą kumštyje ir čia Dorotėjus apsiverkė, o pastebėjęs ašarą ant žmonos skruosto, iškart surado reabilitacijos centrą, kurio specializacija – būtent tokie žmonės, ir užrašė Augustiną į priėmimą.

Dabar moteris gali sėdėti ir laikyti rankose lengvus daiktus. Kalbėti ji dar negali, tačiau kartu su vyru ji viską įveiks, čia tik laiko klausimas.