Po ilgų vienatvės metų pabandžiau pagyventi su vyriškiu. Pragyvenome vos 2 savaites ir aš supratau, kad bendras gyvenimas – ne man

Būdama 59-erių, sutikau vyriškį, kuris netrukus pasiūlė gyventi kartu. Aš išsiskyrusi jau beveik 15 metų, rimtų santykių daugiau nebuvo, todėl pasvėriau visus „už“ ir „prieš“ ir nusprendžiau pabandyti.

Iš pirmo žvilgsnio žmogus buvo labai padorus ir tvarkingas.

Pasikalbėjome ir padarėme išvadą, kad geriau gyventi mano teritorijoje. Taip ir pradėjome bendrą gyvenimą. Iš pradžių viskas buvo kaip pasakoje, o paskui prasidėjo siaubas. Kadangi aš dirbau gamykloje, mano grafikas buvo pakankamai sunkus.

Mano „mylimasis“ buvo pats sau viršininkas, keldavosi kada jam norėdavosi, išeidavo iš namų ir grįždavo, kada jam būdavo patogu. Per išeigines tvarkydavausi visada aš.

Sekmadienį paruošdavau maisto visai savaitei, o grįžusi iš darbo pervargusi rasdavau kriauklėje kalną neplautų indų ir stalo įrankių. Pasakius pastabą, jis iškart įsižeisdavo. Žodžiu, ėmiau daugiau tylėti.

Kartą paprašiau jo pagalbos – reikėjo nuvalyti langus, tačiau jis atsisakė, teigdamas, kad čia grynai moteriškas darbas. Tiesa, kartą grįžus namo pasirodė, kad buvo tvarkytasi.

Taip atrodė tik iš pirmo žvilgsnio, nes jis galėjo išsiurbti grindis ir nuvalyti dulkes tik ten, kur matosi. Kai kurios moterys gali mane smerkti ir sakyti, kad aš per daug reikalauju, tačiau pastaruoju metu aš jaučiu, kad man jo išvis nereikia.

O kam? Apsirūpinu savarankiškai, einu į darbą, gaminu, tvarkau, perku maistą. Jam aš tapau labai „patogi“. Tokiu atveju žymiai geriau būti kitokia.

Kartą jau tiesiog neišlaikiau ir išsakiau jam viską, kas susikaupė. Atspėkite, ką jis man į visa tai atsakė? Ramiai tarė, kad tai ne jo būstas ir čia jis tik svečias! O kažko pirkti namams jis nesiruošia: apie tai turiu galvoti išskirtinai aš! Štai taip aš pragyvenau su vyriškiu visas dvi savaites.

Dabar tai jau tikrai man pakako visam gyvenimui! Kaip jūs manote, ar aš pasielgiau teisingai, išsiskyrusi su tokiu vyriškiu?