Sodininko sūnus. Pamokanti istorija

Tėvas pamatė, kaip jo 11-metis sūnus tylutėliai verkia. Jis jo paklausė:

– Kas nutiko, sūneli?

Berniukas atsakė:

– Mano turtingi bendraklasiai šaipėsi, vadindami mane sodininko sūnumi. Jie sakė, kad mano tėvas gyvena tik iš tų pinigų, kuriuos uždirba, laistydamas ir tręšdamas žmonių augalus.

Tėvas akimirką nutilo, paskui tarė:

– Einam su manim, sūneli, pasodinsime gėlių. Tai gali pakelti tau nuotaiką.

Paėmęs jį už rankos, nusivedė į sodą, davė kelias gėlų sėklas ir tarė:

– Padarykime eksperimentą. Mes atskirai pasodinsime dvi gėles. Aš prižiūrėsiu vieną, o tu – kitą. Laistysiu savąją švariu vandeniu iš ežero, o tu laistysi savąją purvinu iš kūdros.

Rezultatą pamatysime artimiausiomis dienomis.

Sūnus buvo sužavėtas, kai kartu su tėvu pasodino gėles. Praėjo kelios dienos, kol gėlių sėklos sudygo. Jie atitinkamai jas prižiūrėjo ir stebėjo jų augimą.

Vėliau tėvas atsivedė sūnų į sodą ir pasakė jam:

– Pažiūrėk į šias dvi gėles ir pasakyk man, ką tu pastebi.

Berniukas atsakė:

– Mano gėlė atrodo geriau ir sveikiau, nei tavo. Kaip tai išvis įmanoma, jei tavo vanduo švaresnis?

Tėvas nusišypsojo ir pasakė:

– Tai todėl, kad purvinas vanduo netrukdo augalui augti, jis yra organinė trąša, padedanti jam vešėti. Matai, sūneli, yra žmonės, kurie gyvenime tave žemina, šaiposi iš tavo svajonių ir laisto tave purvu.

Visada atmink, kad tavyje nėra nieko blogo, tai jų ego, kurį jie turi patenkinti. Todėl neleisk grubiems žmonių žodžiams daryti tau įtakos, o atvirkščiai, tegu jie skatina tave būti geru žmogumi.

Elgdamasis taip, būk kaip augalas ir žydėsi net purve, tokiame kaip negatyvas ir aštrūs žodžiai.