Vitalijų užaugino seneliai. Bet kai jie sužinojo, ką anūkas pasirinko į nuotakas – atsidūrė aklavietėje ir nežinojo, ką daryti

Vitalijus augo be motinos ir tėvo, jį auklėjo močiutė su seneliu. Kai vaikinas užaugo, seneliai apmokėjo jo mokslus universitete. Ten Vitalijus ir sutiko Vaidilę, savo pirmąją meilę.

Jo išrinktosios likimas buvo beveik toks pat, kaip jo. Ją išaugino močiutė, tėvų ji niekada nematė. Vaidilė buvo išvaizdi mergina, lyg nupiešta iš liaudies pasakos: ilga geltona kasa, žydros akys, ilga suknelė. Žodžiu, gražuolė. Vitalijus buvo nusiteikęs rimtai, bet neskubėjo supažindinti savo išrinktosios su artimaisiais.

Tačiau po 7 mėnesių teko, mergina pastojo. Jie nuvyko į Vitalijaus artimųjų namus. Močiutei mergina iškart nepatiko, ji kažką jai priminė. Ji užvertė ją klausimais. Buvo įdomu viską sužinoti apie anūko išrinktąją.

Mergina papasakojo istoriją apie tai, kad močiutė kadaise buvo įsimylėjusi vyriškį, kuris buvo vedęs. Ji bandė suvilioti vyriškį, tačiau šis liko šeimoje. Vitalijaus močiutei viskas sutapo, būtent ta moteris, apie kurią pasakojo Vaidilė ir kurią vadino močiute, prieš daug metų bandė sugriauti jos šeimą.

Netrukus Vaidilės namai sudegė ir Vitalijus parsivedė ją namo. Vitalijaus močiutė seniau dirbo laboratorijoje, ji paėmė poros kraujo mėginius. Pakalbėjusi su pažįstamu gydytoju, grįžo namo su reikiamais rezultatais ir padarė viską, kad Vaidilės ten nebebūtų.

Ji pareiškė, kad Vaidilė laukiasi nuo kito. Vitalijus patikėjo močiute. Jie išvijo merginą. Ir tik senelis nepatikėjo žmona.

Jis nusekė paskui Vaidilę. Padėjo jai. Juk tai jo senos nepamirštamos meilės anūkė. Apgyvendino ją savo sodo namelyje. Netrukus Vitalijaus močiutė išėjo iš gyvenimo, o po dviejų metų ir senelis. Anūkui paliko didelę pinigų sumą ir tą patį sodo namelį.

Vaikinas nusprendė važiuoti jo apžiūrėti, o ten Vaidilė. Jis dar ilgai prašė merginos atleidimo, juk vaikui jau sukako 3 metai ir jie su Vitalijumi panašūs kaip du vandens lašai.