Oro uoste prie mūsų priėjo moteris ir ėmė prašyti, kad prižiūrėtume jos 10-metį sūnų

Tai buvo lietinga rudens diena, kai aš ir mano draugė Agnė susiruošėme ilgai lauktų atostogų. Mūsų reisą užlaikė ir mes nuobodžiavome oro uosto laukimo salėje, laukdamos įlaipinimo.

Tačiau mūsų laukimą netikėtai pertraukė keistas kreipimasis. Laukimo metu prie mūsų priėjo jauna moteris liūdnu žvilgsniu, labai prastai atrodanti ir bandė sulaikyti ašaras. Ji prisistatė kaip Irena ir sutrikusi ėmė prašyti pagalbos. Ji turėjo 10-metį sūnų Artūrą, kuris, kaip ji pasakė, dalyvavo ypatingoje švietimo programoje kitoje šalyje ir turėjo skristi ten lėktuvu.

Pasirodė, kad Irenos šeimyninė situacija sunki. Ji liko viena su vaiku po vyro mirties ir aplinkybės privertė ją dirbti kitame mieste.

Ji buvo priversta išsiskirti su Artūru, kad suteiktų jam geriausią išsilavinimą ir ateitį. Irena atvyko aplankyti sūnaus ir susitikimas buvo ilgai lauktas bei džiugus. Jie praleido kartu keletą dienų ir ji matė, kaip sūnus atsigauna ir džiaugiasi užsiėmimais. Tačiau atėjo laikas grįžti namo ir Irenai teko rinktis.

Ji negalėjo sau leisti perkelti bilieto ir ją skubiai iškvietė atgal į darbą. Ji jautė didelį nerimą dėl  Artūro likimo ir nežinojo, kaip jam reikės vienam grįžti. Irena nieko mums negalėjo pasiūlyti mainais, išskyrus prašymą. Mums suspaudė širdis dėl moters prašymo ir mes nusprendėme padėti.

Mes pačios motinos ir jautėme, kad negalime palikti vaiko vieno nepažįstamame mieste. Sutikome prižiūrėti Artūrą ir palydėti jį iki mokymosi vietos.

Paspaudusios jai ranką ir apkabinusios Artūrą, mes patikinome Ireną, kad viskas bus gerai. Mūsų reisas galiausiai paskelbė įlaipinimą. Irena širdingai padėkojo mums ir atsisveikino su sūnumi, šnabždėdama jam paskutinius atsisveikinimo žodžius. Nuėjome kartu su Artūru ir jis, nepaisant neįprastos aplinkos, pasirodė labai atsakingas ir mandagus vaikas.

Atskridus palydėjome Artūrą iki mokymosi vietos. Kelias dienas jis buvo su mumis ir mes stengėmės jo buvimą padaryti malonų. Jis buvo išauklėtas ir tylus berniukas, bet mes matėme, kaip smarkiai jis ilgisi motinos.

Tačiau nepaisant mūsų pastangų, nutiko netikėta tragedija. Mokykloje Artūras atsitiktinai paslydo ir gavo rimtą galvos traumą. Buvo iškviesta greitoji pagalba ir jį operatyviai pristatė į ligoninę. Mes nedelsdamos susisiekėme su Irena.

Atvykusi į ligoninę, ji buvo labai išsigandusi ir sutrikusi. Pasirodė, kad artimiausi Irenos giminaičiai randasi kitame mieste ir ji nežino, ką daryti. Mes pasilikome su ja tomis sunkiomis dienomis, tačiau Artūro būklė buvo sunki ir jis paniro į komą.

Mes su Irena meldėmės, tikėjomės stebuklo, tačiau berniuko būklė negerėjo. Po kelių dienų jis mirė, neatgavęs sąmonės. Tai buvo smūgis, apvertęs Irenos gyvenimą. Ji nusileido į dugną ir niekada netapo ta gyvybinga moterimi, kurią sutikome oro uoste.

Ši istorija primena mums apie tai, kad kiekvienas mūsų sprendimas gali įtakoti kieno nors gyvenimą. Mes niekada nesužinosime, kokias pasekmes turės mūsų poelgiai.

Ir nors mes siekėme padėti, tapome skaudžios istorijos pabaigos liudininkėmis. Irenai teko pergyventi nepakeliamą sūnaus netektį ir ji visada liks sielvartaujančia mama, kuri bandė padaryti viską, kas įmanoma dėl savo vaiko ateities.