Tėvai suplanavo visą mano gyvenimą, neklausdami mano nuomonės, tačiau aš viską padariau kitaip

Nuo pat vaikystės motina stebėdavo mano manieras, kai mes būdavome ne namuose. Jai buvo labai svarbu, kad aš būčiau pavyzdinga mergaitė, su niekuo nesibarčiau, nekalbėčiau grubiai, nebėgiočiau kaip kiti vaikai. Turėjau būti pati geriausia.

Tėvas visada tvirtino, kad auklėjimo ir gero išsilavinimo dėka aš daug pasieksiu. Jei jūs manote, kad jis kalbėjo apie karjerą – klystate. Šiais žodžiais jis teigė, kad galėsiu sėkmingai ištekėti.

Mama visada jam pritarė. Būtent jos iniciatyva aš turėjau ilgiausius plaukus iki juosmens, visiškai rožinį kambarį ir galėjau klausytis išskirtinai tik klasikos.

O aš jaučiau, kad visa tai ne man. Visa tai ne aš. Pati nežinojau, kokia gi ta tikroji aš. Dėl to jaučiausi kaip nesava, buvo nepakeliama žiūrėti į veidrodį. Iš ten į mane žvelgė sukaustyta milijonais draudimų mergaitė. Mergaitė, kurios norėjau atsikratyti.

Pirmasis mano maištas įvyko kokių 13-os ar 14-os. Nepamenu, dėl ko, bet aš paprasčiausiai paėmiau žirkles ir nusikirpau plaukus iki pečių. Man pasidarė taip lengva. Taip, nelygiai, bet tą akimirką iš veidrodžio į mane pažvelgė mergaitė, kurioje pradėjau pažinti save.

Tėvas pasiuto mane pamatęs. Tiesą sakant, man atrodė, kad jis pirmąkart man trenks, tačiau to nenutiko. Įsikišo mama, priminė, kad jis irgi buvo paauglys ir krėtė beprotybes. Jis tik tylėdamas nuėjo į savo kabinetą, o mes su mama nuėjome į saloną, kur mane gražiai apkirpo.

Tai buvo pirmas žingsnis į savęs atradimą. Sekančiu žingsniu tapo makiažas, paslapčia padarytas mokyklos draugės. Ji tik pabrėžė mano akis ir padažė lūpas blizgiu, tačiau to pakako. Pasidariau foto telefonu, kad vogčiomis savimi grožėčiausi. Tai buvau jau beveik aš.

Visada mėgau piešti. Tiesa, iki paauglystės tai buvo tik negrabios keverzonės. Kartą aptikau piešimo pamokas internetu. Jos greitai mane įtraukė, taigi, po kurio laiko ženkliai pagerinau savo įgūdžius.

Tuo pat metu šeimoje prasidėjo pokalbiai apie tai, kur aš eisiu mokytis po mokyklos. Tėvas norėjo, kad eičiau į teisę, tačiau mama jam paprieštaravo.

– Tai nemoteriškas reikalas. Ko ji ten išmoks? Geriau į pedagogiką arba mediciną.

Tačiau jie neskubėjo. Tai buvo vasarą prieš 10 klasę, o jie manė, kad aš mokysiuosi 12 metų. O, kaipgi jie klydo.

Aš juk jau žinojau, kuo noriu toliau užsiimti. Išprašiusi gimtadieniui grafinę planšetę, ėmiau kurti darbus stojimui į taikomosios dailės mokyklą.

Žinoma, buvo nuobodu piešti visus tuos ąsočius ir natiurmortus, tačiau pasirinkimo nebuvo.

Artėjo mokslo metų pabaiga. Uoliai ruošiausi egzaminams, o tėvai stengėsi manęs neblaškyti. O aš ruošiausi realizuoti savo planą, numanydama grandiozinį skandalą.

Jie nė už ką gyvenime nebūtų sutikę. Dailininkai jų akyse buvo narkomanai ir veltėdžiai, gyvenantys giminaičių sąskaita. Turėti tokį šeimoje – gėda.

Nujaučiau, kad mano sprendimas turės pasekmes, todėl taupiau pinigus, kuriuos man duodavo išlaidoms. Nesinorėjo vėliau likti visai be cento.

Ryžausi pokalbiui jau po to, kai atėjo egzaminų rezultatai. Pateikiau dokumentus stojimui ir šiomis dienomis laukiau atsakymo. Būdama įsitikinusi, kad įstosiu, pasakiau tėvams šią naujieną.

Kalbėjau aiškiai, argumentavau savo sprendimą, tikėdamasi, kad jie mane supras. Deja.

Tėvas buvo niūresnis už audros debesį, o motina išblyško taip, kad atrodė, ji tuoj tuoj apalps. Kaip aš ir spėjau, jiems ši naujiena buvo lyg dūris į nugarą.

– Jei tai padarysi, mūsų palaikymo nesitikėk,- kategoriškai pareiškė tėvai, tikėdamiesi, kad aš apsigalvosiu.

Jie tikėjosi, kad aš persigalvosiu. Nepersigalvojau. Juolab, kad tą dieną man atėjo pranešimas iš mokyklos. Mane priėmė!
Dabar, kai jau baigiau mokslus, aš jaučiuosi savimi.

Aš ta, kuri gali piešti projektą visą naktį, o paskui miegoti. Aš ta, kuri užsidirba iš to, ką išties patinka daryti. Aš ta, kuriai nereikia ištekėti, kad būtų kažko verta.

Su tėvais beveik nebendrauju. Mama kartais man skambina įsitikinti, kad man viskas tvarkoje ir užsimena, kad tėvas pradėtų su manimi bendrauti, jei susirasčiau normalų darbą ir mesčiau tas kvailystes.

O aš, o ką aš? Aš iškeičiau auksinį narvelį į laisvę, kur viskas priklauso tik nuo manęs.