Idomybes
Dėkoju tau už sūnų!
Vaiva labai bijojo sakyti Algiui apie savo nėštumą. Ji pergyveno, kad jis nusiųs ją darytis aborto, tačiau buvo jau per vėlu.
Algis jos nemylėjo, jis su ja galėjo pailsėti ir surengti šventę skrandžiui. Ji labai gerai gamino ir visada sutikdavo jį su šilta vakariene. Tai buvo visai ne meilė. Vyriškį erzino partnerės atsidavimas. Jis seniai norėjo skirtis su ją, tačiau kažkas jį laikė. Kažkokia nematoma jėga.
Tačiau vaisius į gimdymo namus nešiojo, kol Vaiva gulėjo su gresiančiu priešlaikiniu. Jis jos neįkalbinėjo ir nereikalavo nutraukti nėštumą. Išrašant, tiesa, neatvažiavo – tėvas pasiėmė dukrą su anūku, juk Vaivos mama mirė. Algis turėjo savo rūpesčių ir reikalų.
Sūnaus gimimas suteikė Vaivai sparnus. Tačiau jos laimė ir džiugus rūpinimasis naujagimiu pykdė Algį. Jis sūnui neturėjo jokių tėviškų jausmų, tas rėkiantis gumulėlis jį tik erzino.
Kartą vakare Algis valgė koldūnus, užgerdamas alumi, ir žiūrėjo televizorių. Staiga suskambo telefonas. Vaiva verkė į ragelį ir šaukė, kad Vėjukas dūsta. Moteris per ašaras pasakojo, kad mažylio temperatūra aukšta ir jį reikia vežti į ligoninę.
Algis nenorėjo vargintis – jis patarė išsikviesti greitąją ir numetė telefoną. O ko jam pulti lyg akis išdegus? Jei kažkas turi nutikti, jis vis tiek nespės.
Vaiva sekantį kartą jam paskambino jau po savaitės. Ji pasakė, kad ant rankų nunešė vaiką į ligoninę, juk svarbi buvo kiekviena minutė, o greitoji įstrigo pusnyje. O paskui ji sunkiai atsiduso ir pasakė:
– Tačiau tau tavo sūnus ir aš tądien mirėme. Nebenoriu tavęs matyti! Manote, Algis nusiminė? Jis lyg naštą nusimetė, kuri trukdė jam gyventi. Dar ir dvigubą. Viengungio gyvenimas jį džiugino labiau, juk ten nėra pareigų ir problemų.
Praėjo 5 metai. Kartą parke Algis sutiko Vaivos tėvą ir nusigręžė.
– Ko nusisukai? Neapsimesk, kad nepažinai,- pasakė Jonas Šimonis.
– Kaip jūs? Kaip Vaiva?
– Nebėra Vaivos, mirė nuo onkologijos pernai. O mes su Vėju čia persikėlėme neseniai. Nusipirkau mažesnį butą, juk su pinigais visai blogai. Seniai norėjau tave pamatyti. Mano širdis silpna, jei kas, juk jį paims į vaikų namus. Einam, nors sūnų pamatysi.
Kai Algis pamatė 5-metį sūnų, skruostu nusirito ašara. Truputį pažaidė su juo, pradžiugino nauju žaislu ir išėjo. Jis ir pats suprato, kad vaikas laiko jį svetimu.
Po kelių dienų Joną sunkios būklės išvežė į ligoninę. Algis negalėjo leisti, kad jo sūnų perduotų globėjams, todėl pasiėmė pas save. Darbe pasiėmė atostogų ir ėmėsi įsijausti į rūpestingo tėvo vaidmenį.
Jau po 3 dienų Algis kardinaliai pakeitė savo gyvenimo planus. Pamiršo savo n-tąją palydovę, karjerą ir viengungių vakarėlius. Vyriškis dėliojo dėliones ir skaitė knygutes. Jam taip patiko leisti laiką su sūnumi, kad pats buvo šoke.
Jis pats negalėjo patikėti, kad jo gyvenimas taip tvirtai surištas su šiuo mažu žmogumi. Juolab sūnus buvo jo kopija. Jam taip norėjosi užauginti jį geru žmogumi ir ištobulinti mažą savo kopiją.
Vaiva dovanojo jam tokį stebuklą! Koks jis kaltas prieš ją! Tuo momentu Algis buvo pasiruošęs viskam, kad tik ji jam atleistų. Jonas Šimonis iš ligoninės taip ir nebegrįžo, todėl sūnus ir tėvas kartu kovojo dėl vietos po saule ir laimingos ateities.