Neleidžiu broliui skambinti motinai jau 6 metus

Pareikalavau, kad mama pasikeistų telefono numerį. Nuo tada praėjo jau 6 metai. Mano brolis nežino naujojo jos numerio, nesakiau jam.
– Kalbėsiesi per mane. Ir susitikinėsi su mama tik man dalyvaujant,- štai tokią sąlygą aš iškėliau.

Kodėl taip pasielgiau?

Yra daug priežasčių. Štai nekalčiausios jų.

Mano broliui jau virš 40 metų, tačiau jis skambina mamai kaskart susipykęs su žmona. Pasiskųsti. Paprastai tai vyksta naktį. Jie šūkauja labai garsiai, o kažkur antrame plane visada verkia maži vaikai.

Kai brolis negalėjo prisiskambinti man, pradėjo skambinti mano numeriu.

Išgirdau daug. Kaip jie su žmona kaltina vienas kitą visomis nuodėmėmis, aiškinasi, kas kam daugiau įsiskolino. Kieno eilė mokėti už butą ar eiti į parduotuvę. Brolis rėkė, kad žmona paėmė jo kortelę. Ji šaukė, kad jis tada išėjo pas savo bičiulius jos pykčiui.

Brolis kaltino žmoną, kad ji drįso jam trukdyti, kai jis jau atsigulė miegoti.

Tai klausytis net man, sveikai jaunai moteriai, nemalonu, gadina nervus. O mama – hipertonikė. Jai toks stresas išvis draudžiamas.
Be to, brolis dievina skolintis pinigus. Ir niekada negrąžinti.

Su panašiais prašymais jis kreipėsi jau į visus giminaičius, visiems skolingas, todėl ir nustojo bendrauti su jais. Ir kreditų prisiėmė begalinę daugybę.

Su kai kurių skolų išmokėjimu mama jam padėjo, juk brolis visada ją įrašo į sutartį kaip savo kontaktinį asmenį. Štai bankai jai ir skambina. Iš pradžių telefonu, paskui ir į duris.

Buvo keli tokie vizitai, o paskui aš nusprendžiau išmesti mamos SIM kortelę. Nupirkau naują.

Palaipsniui bankai nustojo skambinti mamai. Vizitai irgi baigėsi.

Gyvenimas pasidarė beveik ramus.

Brolis kaip ir anksčiau reguliariai praneša man apie savo barnius su žmona. Bet aš dėl jo nepergyvenu, bendrauju neilgai. Vaikų gaila, kartais prašau, kad brolis atiduotų man savo jauniausiąjį sūnelį. Galų gale berniukas neprivalo matyti begalinių tėvų barnių. Tačiau brolis nesutinka.

Tačiau jei niekas nesikeis, kas nors iš kaimynų gali ir skundą parašyti.

Brolio sutuoktinė neseniai išėjo iš darbo, užsiima su jaunėliu. Jis labai gerai mokosi.

Šaldytuve jie visada turi maisto, butas sutvarkytas. Vaikai turi švarius tvarkingus drabužius, avalynę. Jų negalima pavadinti neprižiūrėtais.

Šeima būtų tikrai pavyzdinė, jei ne pastovūs skandalai.

Iš pradžių maniau, kad dabar esu atsakinga už mamos bendravimą su broliu. Bet paskui išsiaiškinau, kad brolis išvis nedega noru tą bendravimą palaikyti.

Kaltinau save dėl to, kad riboju kontaktus šeimos viduje. Maniau, kad neturiu teisės taip elgtis.

Jei man kas nors uždraustų bendrauti su savo vaikais… Tai būtų siaubinga.

Tačiau mama leido man taip pasielgti.

Jei ji būtų išreiškusi pageidavimą, būčiau davusi broliui jos naująjį telefono numerį.

Mamos sveikata toli gražu ne pati geriausia, jai reikia pastovios priežiūros. Būtent todėl mes su vyru persikėlėme arčiau jos. Gyvename aukštu žemiau, beveik kaimynai.

Neseniai brolis išsiaiškino, kad aš persikėliau. Nors pats persikraustymas buvo prieš pusantrų metų.

– Dabar turbūt visą laiką pas mamytę sėdi? – pasidomėjo brolis.

– Visai ne, stengiuosi neiti per dažnai, tik kai būtina. Stengiuosi tausoti mamos ir tėčio sveikatą.

– O jeigu aš gyvenčiau šalia jų, kiekvieną laisvą minutę būčiau šalia mamytės.

– Argi tau draudžiama? Ateik. Tavimi ten visada džiaugiasi.

– Bet tu juk neduodi man telefono!

– Taip. Bet aš kažkodėl nepastebėjau, kad tu rodytum norą matyti mamą.

Brolio namas yra vos už trijų stotelių nuo mūsiškio. Tačiau per pastaruosius 6 metus brolis atėjo pas mamą į svečius vos dukart. Ir kaskart prašė paskolinti pinigų.

O jo žmona nebuvo pas tėvus kokius 7 metus.

Niekas nedraudė lankyti,brolis gali užeiti bet kuriuo momentu, tačiau renkasi to nedaryti. Tik visą laiką skundžiasi ir zyzia.

Dabar nors vaikus pradėjo siųsti aplankyti močiutės. Jie atvažiuoja maždaug kartą per mėnesį.