Idomybes
Turtingi giminaičiai vietoj normalių dovanų atveža dėvėtų drabužių ir senų žaislų
Mano pusbrolis Justas visada mokėjo uždirbti pinigus. Net mokykloje tėvų neprašydavo kišenpinigių.
Pusbrolis užsidirbdavo iš tingių klasiokų. Justukas pas mus vaikinas protingas. Visada darydavo namų darbus tiems, kas nesugebėdavo, parduodavo už normalią kainą.
Paskui pamokoje spėdavo išspręsti ne tik savo, bet ir kitų variantų kontrolinius. Ir taip pat nebrangiai parduodavo atsakymus tiems, kas norėdavo gerų pažymių.
Paaugęs pusbrolis sukūrė savo sėkmingą verslą. Link 30-ies jis jau nusipirko butą ir mašiną, o paskui labai sėkmingai vedė.
Žodžiu, Justo šeima gyveno plačiai, jiems nieko nestigo. Nešiojo garsių prekių ženklų drabužius, po kelis kartus metuose važinėjo į užsienį.
Beje, toks pasiturintis giminaitis mūsų šeimoje tik vienas. Kiti, kaip ir aš, gyvena pakankamai kukliai, tenkindamiesi vidutiniu užmokesčiu.
Kai ištekėjau ir susilaukiau sūnaus, Justas su šeima pirmąkart atvažiavo pas mus į svečius. Iš anksto paskambino pasitikslinti, ką geriausiai atvežti dovanų.
Tuo metu, sėdėdama dekrete, svajojau apie naujus drabužius sūneliui Kajukui. Pusbrolis atvežė kostiumėlį, grojantį puoduką ir sauskelnių pakuotę.
Na o paskui paslaptingai šypsodamasis pasakė, kad tai dar ne viskas. Ir atitempė iš bagažinės krūvą maišų ir dėžių.
Justo vaikai vyresni už mano Kajų. Drabužius, kuriuos išaugo jo sūnūs, žaislus ir net mažą lovelę pusbrolis atidavė mums.
Tuo momentu gausybė vaikiškų daiktų mus su vyru nudžiugino. Juk vaikai auga greitai, galima bankrutuoti perkant drabužius.
Nemačiau prasmės sūneliui pirkti visko naujo. Tegu visi drabužiai, kuriuos atvežė Justas, buvo dėvėti. Užtai buvo geros būklės ir kokybiški.
Nuoširdžiai padėkojau pusbroliui. Ir nuo tada kaskart, kai jis atvažiuodavo pas mus į svečius, be dovanų atveždavo daiktų, kurie jo šeimai jau nebereikalingi, tačiau gali praversti mums.
Po 2 metų mums gimė dukrelė. Ir vėl „dekretas“ bei taupymo režimas. Na o pusbrolio daiktai kaip tik.
Kelis metus tokia situacija mus pilnai tenkino. Bet kai sūnelis ir dukrelė ūgtelėjo, aš išėjau į darbą ir ėmiau neblogai uždirbti, beje, kaip ir mano vyras.
Dabar mes vaikams perkame naujus gerus daiktus. Na o Justas iš įpročio atveža tai, ko jo šeimai nebereikia.
Ir matyt laiko tai gera paspirtimi mūsų šeimai. Juk kitų lauktuvių ir dovanų Justas nebeatveža.
Iš pradžių dėkojau iš mandagumo. Na o paskui tiesiai pasakiau, kad senų daiktų mums jau nebereikia.
Juk beveik viskas, ką atveža pusbrolis, beveik iškart keliauja į šiukšlyną. Geriau jau saldumynų vaikams atvežtų, ar ką!
Vakar Justas paskambino ir įspėjo, kad su šeima ruošiasi pas mus į svečius. Atsakiau, kad džiaugsimės juos matydami. Ir vėl priminiau, kad jokių senų daiktų atvežti nereikia.
Tačiau Justas nesiklausė ir su žmona bei vaikais vėl atitempė į mūsų namus krūvą dėžių, kurias iškrovė prieškambaryje.
– Nenusiaukite. Tuoj pažiūrėsime, ar gali nors kažkas mums praversti. Na o visa kita iškart išnešime į šiukšlių konteinerius, kad bute nebūtų šlamšto.
Pirmoje dėžėje buvo sudėti žaislai. Didelė dalis mašinėlių buvo sulaužytos, įvairių konstruktorių detalės voliojosi sumaišytos.
Paklausiau savo vaikų, ar jiems ko nors reikia iš šios dėžės, tačiau šie tik neigiamai papurtė galvas.
Palaipsniui peržiūrėjome visų dėžių turinį. Pasiėmėme vienintelį daiktą – vasarinius marškinėlius su petnešėlėmis, kurių dydis netiko Justo žmonai.
Jie bent jau buvo simpatiški ir nauji. Demonstratyviai padėkojau už marškinėlius ir paprašiau pusbrolio visa kita išnešti į šiukšlyną.
Grįžęs Justas kaltai pažvelgė į mane ir pasakė:
– Taip išeina, į svečius mes atvykome tuščiomis?
– Na taip, taip išeina! – juokdamasi atsakiau.
Štai tau ir turtingi giminaičiai. Vietoje normalių dovanų atveža krūvą nereikalingo šlamšto. Dar ir galvoja turbūt, kad mus, vargšus, palepino.
Na o aš labai tikiuosi, kad po tokios negražios situacijos mūsų giminaičiai pagaliau supras, kad principo „atiduok, tik neišmesk“ mums daugiau taikyti neverta. Ir krūvą nereikalingų drabužių bei sulaužytų žaislų gėdinsis mums vežti.