Anyta pastoviai reikalauja vyro pagalbos. O jaunesniojo sūnaus visiškai neliečia

Mano vardas Lauryna, man 29 metai. Ištekėjusi. Vyro vardas Saulius. Turiu anytą. Su savo sūnumis ji elgiasi labai savotiškai.

Mano vyras Saulius – jos vyresnysis sūnus. Yra dar jaunesnysis sūnus Laimis. Tai va, anyta pastoviai prašo mano Sauliaus jai padėti.

Štai neseniai ji paprašė nuvežti ją į sodą. Pasakė man:

– O kas čia tokio? Neprašysiu juk Laimio nuvežti mane į sodą. Jis juk turi šeimą! Pas jį juk vaikai! Jis visą savaitę dirbo! Tegu jis geriau per išeigines pabūna su vaikais. Jis savo vaikus mato taip retai! O jūs juk neturite vaikų!

Taigi, tavo vyras gali man padėti: ir sode padirbėti, ir nuvežti mane ten.

Aš išvis nesuprantu, kodėl anyta taip skirtingai elgiasi su savo vaikais. O skirtumas tarp Sauliaus ir Laimio visai nedidelis: mano Saulius vyresnis vos 2 metais.

Kai sūnūs užaugo, anyta pardavė savo 3 kambarių butą. Sau nusipirko vieno kambario, o pinigus padalijo sūnums po lygiai.
Laimis ir Saulius vedė labai greitai.

Mes su vyru pridėjome pinigų ir nusipirkome butą su paskola. Dabar stengiamės ją kuo greičiau išmokėti. O štai Laimis su žmona iškart po vestuvių susilaukė vaiko. O po pusantrų metų ir antro.

Aš tokių žmonių išvis nesuprantu. Kaip Laimis ir jo žmona gali taip gyventi?

Jie juk gyvena šia diena ir išvis negalvoja, kas bus rytoj. O juk reikia suprasti, kad anyta jiems daugiau niekuo negali padėti. Visus pinigus, kuriuos ji jiems davė, jie jau išleido.

Laimis su žmona gyvena savo malonumui. Perka viską, ko nori: ir sau, ir vaikams. Nė už ką negimdyčiau vaiko, jei neturėčiau savo buto. O apie antrą vaiką aš išvis tyliu.

O tie tokie drąsūs! Nors puikiai supranta, kad pagalbos nėra iš kur laukti. Anyta jiems ir taip padėjo, kuo galėjo. O Alinos tėvai išvis nieko daryti nesiruošia.

Mano anyta tiesiog nuostabi. Sūnums padėjo pinigais. O dabar pastoviai padeda marčiai: prižiūri anūkus. Ateina pas juos kiekvieną dieną, ir maistą ruošia, ir grindis plauna, ir tvarko, ir skalbia.

Viskas būtų gerai, išskyrus viena. Kai tik jai iškyla kokios nors problemos, ji iškart bėga pas mano Saulių. Kai reikia ją kur nors nuvežti, kažką nupirkti, nuvežti į sodą, kažką padėti ten padaryti. Viską turi daryti Saulius.

Suprantu, kad reikia padėti motinai. Tačiau mes su vyru daug dirbame ir labai laukiame savaitgalio: kad išsimiegotume ir pabendrautume, nueitume į parduotuvę, pasivaikščiotume. Mes irgi turime daug savų reikalų.

O anyta galvoja, kad mums nėra kuo užsiimti tik todėl, kad neturime vaikų.

Suprasčiau, jei anytai Saulius būtų vienintelis sūnus. Bet juk taip nėra.

– Tegu Laimis nors kartą nuvažiuoja į sodą! Mes su Sauliumi turime planų!

O anyta atsakė:

– Ne! Laimio aš neliesiu! Jis turi šeimą ir vaikų! Jis užsiėmęs!

Labai įsižeidžiau: kodėl mano vyrui nėra kuo užsiimti?

Mes su Sauliumi susituokę jau 7 metus. Iš pradžių mes saugojomės, kadangi nėštumo neplanavome. Dabar jau nustojome saugotis, tačiau nėštumo vis nėra. Aš dėl to jau imu jaudintis.

O čia dar anyta teigia, kad pas mus su Sauliumi nenormali šeima, jei mes neturime vaikų.

Nusprendžiau, kad jau laikas ir man tapti mama, kad anyta mažiau tampytų vyresnįjį sūnų. Vis tik ji turi du vaikus, du sūnus, kurie turi jai padėti.

Na negalima juk visų savo problemų suversti ant vyresniojo sūnaus tik todėl, kad jis kol kas neturi vaikų. Reikia ir sąžinę turėti!