Parsivežėme tėtį pas save ir neleidžiame nustatinėti savo taisyklių, o jis pyksta – jo nuomonė negerbiama

Prieš pusę metų teko parsivežti tėtį gyventi pas mus, nes mama mirė, o jis vienas nesusitvarkė. Tačiau tėtis visą gyvenimą buvo įpratęs vadovauti mamai, viskas buvo daroma pagal jo nurodymus.

Tačiau mano namai turi savo taisykles, ir mes su vyru nesiruošiame lankstytis tėčiui ir gyventi pagal jo nurodymus. O jis pyksta – jo negerbia, su jo nuomone nesiskaito.

Prieš dvejus metus tėtį ištiko insultas. Iš pradžių jis tik gulėjo, paskui mama jį priverčia vaikščioti ir atstatė ant kojų. Dabar jau viskas beveik normalizavosi, tačiau vaikščioti jam sunku, o dešine ranka beveik nieko padaryti negali – ji blogai paklūsta.

Kol mama buvo gyva, jie gyveno gerai, ji jį prižiūrėjo, ruošė maistą, tvarkėsi. Bet kai ji mirė, tapo aišku, kad vienas tėtis negalės gyventi. Buvo nuspręsta parsivežti jį pas mus, nes važinėti kasdien iš priemiesčio į jo butą buvo labai sudėtinga ir ilgai truko.

Tėtis truputį pasipriešino, tačiau po reikalavimų palikti jį ramybėje, pabandęs savaitę pagyventi vienas, apsigalvojo. Jo butas buvo užrakintas, daiktai surinkti ir pervežti į mūsų su vyru namus. Laimei, vietos ten visiems užtenka.

Visą gyvenimą tėtis save laikė šeimos galva, vadovavo mamai, nustatydavo kažkokias taisykles, pūtėsi. Žinojau, kad mama tiesiog leisdavo jam taip elgtis. Ji jį mylėjo, toks tėčio elgesys jos nevargino, ji į tai žiūrėjo ramiai ir net su humoru. Be to, mama visada mokėdavo įtikinti jį priimti jai reikiamą sprendimą. Tai turbūt yra harmonija santykiuose.

Blogiausia buvo tai, kad persikėlęs pas mus, tėtis vis dar save laikė šeimos galva. Nors man jau toli gražu ne penkiolika metų, ir turiu vyrą, kuris taip pat nėra kvailas berniukas. Bet tėčiui tai nerūpėjo. Jis kelias dienas apsiprato, o paskui pradėjo nustatinėti savo tvarką.

Mes su vyru abu dirbame nuotoliniu būdu, dažnai dirbame naktimis, nes tuomet interneto greitis didesnis ir niekas neblaško. Natūralu, kad jei dirbi iki ketvirtos ryto, tai ir miegi paskui iki vienuoliktos, jei nėra skubių reikalų. Pripratome prie tokio grafiko, taip gyvename jau ne pirmus metus. Visus darbus spėjame, viskas mus tenkina.

Bet tėtis nusprendė, kad taip ilgai miegoti gali tik tinginiai. Jis pats buvo įpratęs keltis ne vėliau kaip pusę aštuonių. Jis, kaip pats sakė, stebėjo mus savaitę, o paskui nusprendė mus „vesti į dorą kelią“. Pradėjo mus žadinti aštuntą valandą ryto, manydamas, kad ir taip davė mums išsimiegoti.

Mums keturių, o kartais ir trijų valandų miego akivaizdžiai buvo mažoka. Aš tėčiui jau visais būdais aiškinau, kad mes naktį ne kvailiojame, o dirbame, todėl dabar norime miegoti.

– Kas tai per darbas, kad jūs visą naktį prie savo kompiuterių sėdite, o paskui miegate iki pietų? Normalūs žmonės keliasi ne vėliau kaip aštuntą, o eina miegoti vienuoliktą-dvyliktą valandą.

Ir vėl mūsų bandymai paaiškinti, kad mūsų darbas turi savų ypatumų, ir vėl tėčio užsispyrimas ir galvos kratymas.

– Aš jus išmokysiu normalaus režimo! Tai jūsų pačių labui!

Dvi savaites mūsų rytas prasidėdavo aštuntą valandą, kai tėtis įsiverždavo į mūsų kambarį, įjungdavo šviesą ir reikalavo keltis. Kol vyras slėpdavosi po pagalve, aš švelniai išprašydavau tėtį iš kambario, mes ginčydavomės apie dvidešimt minučių, jis ant manęs supykdavo, o aš eidavau toliau miegoti.

Vėliau tėtis galutinai įsižeidė ir nustojo mus žadinti, nusprendęs, kad mes patys sau blogiausi priešai. Tačiau tada ėmėsi kontroliuoti mūsų mitybos režimą ir racioną. Mes su vyru nesame sriubų mėgėjai, todėl tai nėra dažnas patiekalas mūsų šaldytuve. Kartais norisi, tai aš jas verdu, bet tik vienam kartui.

Tėtis buvo įpratęs kasdien valgyti sriubą. Tai ne problema – išvirsiu, tegul jam bus skanu. Bet tėčiui neužteko pačiam valgyti sriubą. Jam reikėjo, kad visa šeima ją valgytų. Ir dar tuo pačiu metu kaip jis, tai yra pusę pirmos. Tuo metu jis pietauja, o mes dar net pusryčių ne visada spėjame pavalgyti.

– Reikia laikytis mitybos režimo!

– Tėti, tu jau praėjai pusę dienos, o mes tik atsikėlėme. Negi valgysi sriubą pusryčiams?

– Reikia laiku keltis!

Vėl tie patys ginčai iš naujo. Pyktis dėl tokių dalykų atrodė kvaila, bet tėtis žino geriau, jis taip visą gyvenimą pragyveno, jis žino.

Tėvas taip pat bandė kontroliuoti, kiek mes sunaudojome elektros ar išleidome vandens. O mes su vyru nesupratome – koks jam skirtumas, mes už visa tai mokame iš savo pinigų. Mes neturime noro išjungti vandenį duše, kai muilinamės, ir nenorime valytis dantų tamsoje.

Tėtis reiškia savo autoritetingą nuomonę dėl bet kokio klausimo, o paskui pyksta, kad mes jo neklausome. Jis gali savaitę ar net dvi vaikščioti išdidžiai, kaip paminklas sau. Kartą net skelbė bado streiką tris dienas – jau net neprisimenu, kuo mes jį užgavome.

Vyras jau pradėjo visą dieną išvažiuoti į miestą, kad tik nesusidurtų su uošviu. Aš taip pat mielai taip pasielgčiau, bet tai būtų negražu. Tėtis dar labiau pyktų, nors ir taip jau nuolat yra įsižeidęs, kad su juo šioje šeimoje nesiskaito, jo negerbia.