3 mėnesius išsiskyrusi. Pasakoju savo pastebėjimus apie tai, kaip man gyventi be vyro

Šiuo metu man keturiasdešimt aštuoneri, ir visai neseniai nusprendžiau pateikti skyrybų prašymą su savo sutuoktiniu. Anksčiau maniau, kad niekada nesuardysime savo santuokos, bet suvokusi, kad ji mus tempia į dugną, tiesiog neturėjau kitos išeities.

Santuoką sudarėme tada, kai abu ką tik baigėme mokyklą ir visiškai negalvojome apie sunkumus santuokoje. Aš taip pat tikėjausi, kad mūsų jausmai vienas kitam niekada neišblės, ir mes iki paskutinių dienų gyvensime kartu.

Būdama jauna, buvau taip įsimylėjusi Mindaugą, kad kai po kelių mėnesių draugystės jis man pasipiršo, džiaugsmingai su juo puoliau į Civilinės metrikacijos skyrių, kad pagaliau oficialiai taptume vyru ir žmona.

Po kurio laiko supratau, kaip iš tikrųjų baisu gyventi santuokoje su vyru, šeimoje be skandalų neišsisukome. Vis dėlto visas savo problemas sprendėme savarankiškai, neprašydami jokios artimųjų pagalbos, nes patys norėjome kuo anksčiau tapti nepriklausomi nuo savo tėvų.

Tačiau dabar puikiai suprantu, kad labai suklydau nusprendusi susituokti su šiuo vyru. Šiuo metu noriu skirti laiko tik sau ir daugiau dėmesio savo pomėgiams, nes pastaraisiais metais tik dirbau be atokvėpio ir rūpinausi buities reikalais.

Keista, kad apie skyrybas pradėjau galvoti visai neseniai, ir greičiausiai anksčiau man buvo taip sunku priimti šį sprendimą dėl vienos paprastos priežasties – visi artimieji mane nuo to atkalbinėjo. Gali būti, kad nerimavau dėl to, kad jei išsiskirsiu su vyru, su kuriuo kartu pragyvenome beveik trisdešimt metų, daugiau nieko nesurasiu. Paaiškėjo, kad dėl to net be reikalo nerimavau.

Net jaunystėje neturėjau galimybės gyventi dėl savęs, nes būdama aštuoniolikos jau nusprendžiau kurti šeimą, bet tik dabar suvokiau, kad dėl kvailumo priėmiau pernelyg spontanišką sprendimą ir dabar suprantu, kad tai buvo didžiausia klaida mano gyvenime.

Laimei, šiuo metu esu stipri ir drąsi moteris, kuri pasirengusi bet kam pasakyti, ką apie jį galvoja. Dabar esame išsiskyrę beveik pusmetį ir net nesigailiu dėl savo sprendimo.

Atrodo, kad taip puikiai dar niekada nesijaučiau, nes tokios laisvės dar niekada nepatyriau. Žinoma, kad ne visi pritars mano sprendimui, nes kai kam atrodo, kad laimė slypi tame, kad visą gyvenimą gyventum su vienu sutuoktiniu, bet mano požiūris į šį gyvenimą yra visiškai kitoks. Dabar viskas man labai aišku, todėl nusprendžiau pradėti gyvenimą iš naujo ir daryti tik tai, kas man patinka, nieko neklausydama.

Su vyru jau seniai užauginome savo vaikus, kurie baigė aukštąjį mokslą ir taip pat pradėjo kurti savo šeimas. Žinoma, kad tokio gyvenimo būdo metu jie visai neturi laiko susitikti su tėvais, tačiau dėl to jų nepykstu, nes puikiai suprantu, kad kiekvienas turi teisę užsiimti savo reikalais.

Keista, kad kai pasiteiravau vaikų, kaip jie vertina mūsų skyrybas su jų tėvu, jie ramiai atsakė, kad jiems tai nesvarbu, todėl daugiau nebesijaudinu dėl jų vertinimo. Be to, mes su vyru pardavėme savo dviejų kambarių butą ir dabar gyvename atskirai. Galiu drąsiai teigti, kad gyvenimas vieno kambario bute mane visiškai tenkina, nes gaminu tik tą maistą, kuris man patinka, ir niekas kitas nebesiterlioja po namus, išskyrus mane.

Labai keista, kad apie tai nesusimąsčiau dar prieš penkerius metus, nes atrodo, kad visas gyvenimas gali prabėgti akimirksniu, o mes to net nepastebėsime. Manau, kad jei kas nors taip pat ilgą laiką galvoja apie skyrybas su savo sutuoktiniu, verta pradėti veikti dabar, kol dar ne per vėlu.

Dabar ketinu keliauti, eiti į jogą ir tapyti, apie ką svajojau jaunystėje, bet neturėjau laiko visiems šiems užsiėmimams, nes buvau visiškai įsitraukusi į buities rūpesčius ir vaikų priežiūrą.

Atrodo, kad gyvenimas prasideda ne tada, kai sulaukiate pilnametystės, o tada, kai jau atlikote visas savo pareigas, sukūrėte karjerą ir gyvenate su tuo, kuris jums tikrai patinka.

Man taip pat labai patinka, kad nebesinervinu be reikalo, nes dabar tam paprasčiausiai nėra priežasties. Be to, beveik kasdien susitinku su savo draugėmis, nes dabar tam turiu laisvo laiko, kaip ir jos.

Manau, kad tikrai pasielgiau teisingai pranešusi vyrui apie skyrybas, ir jei atvirai, man visiškai nerūpi, kaip jis gyvena be manęs. Man nebus liūdna net jei iš bendrų pažįstamų sužinosiu, kad jis susirado naują žmoną.

Dabar jis taip pat yra laisvas žmogus ir gali daryti tai, kas jam patinka. Dabar man pagaliau aišku, ką reiškia gyventi pagal savo norus, o ne pagal taisykles.

Anksčiau su vyru galėdavome nuvažiuoti prie jūros tik kelis kartus per metus, o dabar pati nusprendžiu, kada atostogausiu, ir tai gali įvykti net šaltą žiemą. Vienišame gyvenime yra daugybė puikių dalykų, kurių santuokoje esantys žmonės nepastebi.

Svarbiausia, kad džiaugiuosi savo sprendimu. Noriu jums taip pat patarti nesigailėti dėl priimtų sprendimų, nes galbūt ateityje jie bus naudingi, net kai to dar nežinosite.