Iškart supratau, kad kažkas atsitiko, kai sūnus grįžo namo…

Mano sūnus Domantas išvyko su draugais savaitgaliui į kelionę. Kai grįžo, nė akimirkai nesitraukė nuo manęs. Jis tiesiog sekiojo mane kaip šešėlis ir nuolat bandė apkabinti. Tuo metu iš jo lūpų girdėjau tiek daug komplimentų, kiek per visą gyvenimą nebuvau girdėjusi.

Trumpai tariant, Domanto elgesys atrodė labai keistas. Supratau, kad kažkas įvyko, todėl paklausiau:

— Sūnau, ar tu į kokią nors sektą pakliuvai, ar kas? Tu labai keistai elgiesi, — kalbėjau rimtai, o jis mane toliau apkabinėjo.

— Mama, kokia dar sekta? Juk žinai, kad aš išvis niekuo netikiu.

— Tai kas tada atsitiko per tą kelionę?

— Tiesiog Rokas neturėjo ryšio savo telefone. Jis paprašė manojo, kad galėtų parašyti mamai. Vėliau aš netyčia pamačiau jų susirašinėjimą:

12.06. „Ar jau pasiekėte vietą?“

„O dabar?“

„Kodėl taip ilgai?“

„Ar dar neatvykote?“

„Ar tikrai nepasiklydote? Turėjote būti vietoje prieš valandą!“

„Rokai, sakyk tiesą. Kur jūs? Ką slepi nuo savo mamos?“

„Tėvas sakė, kad jūs ne vieni važiavote, o su merginomis. Ar tai tiesa? Nedaryk kvailysčių! Mąstyk galva!“

„Ir jokio alkoholio. Jei sužinosiu, kad gėrei, tau galas!“

„Rokai, prie ežero neik. Ten gi kalnai, vanduo labai šaltas. Arba nuskęsi, arba susirgsi. Aš tavęs negydysiu!“

„Rokai, ar jau išvažiavote?“

„Kodėl vėl taip ilgai?“

„Rokai, išgerk tabletę, kad tavęs nesupykintų!“

— Ir tokių žinučių ateidavo daugiau nei 50 per dieną. O dabar pažiūrėkime, kaip mes susirašinėjome, — pasiūlė sūnus.

12.06. „Ar jau pasiekėte vietą? Viskas gerai? Merginos kartu su jumis?“

13.06. „Pervedžiau pinigų į tavo kortelę. Ar užtenka?“

14.06. „Ilsėkis, sūnau. Linkiu viso gero.“

15.06. „Ne, sūnau, šiandien grįžk namo. Rytoj tavęs laukia svarbi diena, reikia gerai išsimiegoti. Ir šiaip, nepiktnaudžiauk mamos gerumu.“

Man atrodo, kad 18 metų vaikai turi turėti laisvę. Kodėl turėčiau kontroliuoti kiekvieną savo suaugusio sūnaus žingsnį ir drausti jam bendrauti su merginomis? Juk būdama 18 metų aš jau buvau ištekėjusi. Mane namo varydavo vyras, bet tikrai ne tėvai. Noriu, kad Domantas turėtų ryškią jaunystę.

Tegul linksminasi iš širdies, kad vėliau, suaugęs, nesigailėtų dėl prarastų galimybių. Žinoma, niekas nekalba apie visišką leidimą visko. Jis žino, kad geriau nepersistengti.

Domantas vėl mane apkabino ir pasakė, kad labai vertina mūsų santykius. Jis pavadino mane geriausia mama pasaulyje, ir man akys prisipildė ašarų iš laimės.

Nėra nieko maloniau už supratimą, kad tavo gerumą, pastangas ir toleranciją vertina. Nuostabu, kai tarp tėvų ir vaikų galima išvengti toksiškumo santykiuose. Tačiau ne visi tai supranta.