Aš viena auginau savo anūkus dvynius po dukters žūties – ir staiga pasirodė moteris, reikalaujanti atiduoti jai vaikus

Kai mano dukra Emelija žuvo automobilio avarijoje, mano pasaulis sugriuvo.

Ji buvo vienintelis vaikas, mano pasididžiavimas, mano viltis. Dar baisiau buvo tai, kad po jos liko du mažyliai – dvyniai Lukas ir Ema, kuriems tada buvo tik po tris metus.

Jų tėvas dingo dar prieš jiems gimstant. Visa atsakomybė krito ant mano pečių.

Aš jau nebuvau jauna, jėgos seko greičiau nei anksčiau, bet daviau sau žodį: aš padarysiu viską, kad jie augtų meilėje ir rūpestyje.

Metai bėgo.

Aš dariau viską, kad pakeisčiau jiems mamą: vedžiau į mokyklą, gydžiau peršalimus, mokiau skaityti ir pyniau Emos kaseles prieš miegą.

Lukas mėgo piešti, o Ema svajojo tapti balerina. Jie buvo mano šviesa, mano prasmė.

Bet vieną dieną pasigirdo durų skambutis.

Atidarau – ir prieš mane stovėjo moteris, kurios niekada anksčiau nemačiau.

– Ar tu Emelija Norton? – jos balsas buvo tvirtas.

– Ne, – papurčiau galvą, jausdama, kaip viduje kyla nerimas. – Emelija buvo mano dukra.

Moteris nustėro.

O tada pasakė tai, nuo ko man sudrebėjo rankos.

– Aš atėjau dėl jos vaikų.

– Ką? – man teko įsikibti į durų staktą, kad nenukrisčiau.

– Aš jų mama, – tvirtai ištarė ji.

– Tai neįmanoma, – iškvėpiau. – Aš… Aš šių vaikų senelė! Aš juos auginau nuo gimimo!

Moteris susiraukė.

– Ar žinote, kad Emelija įsivaikino juos?

Aš nustėrau.

Ką?!

– Tai klaida, – sumurmėjau. – Ji juos pagimdė… aš pati buvau su ja gimdykloje!

– Ne, – moteris ištraukė kažkokius dokumentus. – Buvau per jauna ir negalėjau jų auginti. Aš atidaviau juos į įvaikinimą. Agentūroje sakė, kad jais pasirūpins šeima. Aš nežinojau, kad tai buvo jūsų dukra.

Pasaulis sukosi prieš akis.

Dvyniai… nebuvo gimę iš Emelijos?

Bet juk jie jos kopija!

– Suprantu, kaip tai skamba, – švelniau pasakė moteris. – Bet aš sužinojau tiesą. Tai mano vaikai. Aš jų mama.

Klausimas, į kurį nebuvo atsakymo
Aš bijojau paklausti, bet visgi pasakiau:

– Kodėl… nusprendėte ateiti tik dabar?

Moteris nuleido galvą.

– Ilgą laiką nebuvau pasirengusi… Bet kai nusprendžiau, kad noriu susigrąžinti vaikus, pradėjau jų ieškoti. Neseniai sužinojau, kad jų mama žuvo ir jie gyvena su jumis.

Aš negalėjau patikėti.

Tuos keturiolika metų maniau, kad jie – mano kūnas ir kraujas.

Bet dabar atsirado moteris, kuri vadino save jų motina.

Ir aš turėjau tik vieną klausimą:

Ką pasakys vaikai?

– Jie jūsų neprisimena, – tyliai pasakiau. – Jiems jūs esate svetima.

– Aš pasiruošusi kovoti, – atsakė moteris. – Jie turi sužinoti tiesą.

Aš užmerkiau akis.

– Duokite man laiko, – paprašiau. – Aš pati jiems papasakosiu.

Ji linktelėjo.

Kitą rytą surinkau dvynius.

Tai buvo pats sunkiausias pokalbis mano gyvenime.

Aš papasakojau visą tiesą – kad jie buvo įvaikinti, kad jų tikroji motina juos surado… ir kad nori su jais susitikti.

Įsivyravo ilga pauzė.

O tada Lukas pakėlė galvą.

– Ar tu mus paleisi?

Aš paragauju seilę.

– Jūs patys turite nuspręsti.

Jie pasižiūrėjo vienas į kitą.

Ir staiga Ema sugniaužė mano ranką.

– Tu ir esi mūsų mama, močiute.

Mano akyse pasipylė ašaros.

Aš supratau: bijojau ne dėl jų, o dėl savęs.

Bet jie padarė savo pasirinkimą.

Ir aš daugiau nebebijojau jų prarasti.