Būdama 69 metų, maniau, kad mano gyvenimas jau pasibaigė, kol po daugelio metų tylos netikėtai nepasirodė mano draugės. Praėjus vos kelioms dienoms, atsidūriau ligoninėje

Visada galvojau, kad gyvenimas baigiasi, kai jautiesi nereikalingas. Gyvenau vienas mažame bute miesto pakraštyje, kur šaltas vėjas maišė šiukšliadėžes kieme. Varnos pakalnodavo už lango, ir kartais man atrodydavo, kad jų kranksėjimas — vienintelė melodija primenanti, jog aš vis dar esu.

Tą apsiniaukusią vakarą sėdėjau prie lango ir prisiminiau dienas, kai su savo draugėmis Laura ir Ana buvome neatskiriamos: studijavome kartu universitete, dalindavomės pirmaisiais meilės paslapčiais ir švęsdavome pergales. Tačiau daug metų mūsų keliai išsiskyrė, ir nežinojau, kur jos yra dabar. Maniau, kad visos džiaugsmo akimirkos paliktos praeityje, o ateitis — tik pilka tuštuma. Bet kaip tik tą vakarą atskambėjo telefonas, ir pasaulis apvirto aukštyn kojomis.

— Eva, ar girdi mane? — su nerimu balsavo balsas kitoje linijos pusėje.
— Taip… Kas čia? — prispaudžiau ragelį prie ausies, bandydama susikaupti.
— Čia Laura. Atsiprašau, kad dingau tiek metų… Norėjome su Ana atvykti pas tave. Turime apie ką pakalbėti.

Nežinojau, ar džiūgauti, ar bijoti. Kas galėjo nutikti, kad jos nusprendė surasti mane po tiek laiko? Lauke lijo, šaltos lašai barbeno į langą, o man į gerklę spraudėsi keistas nerimas.

Po poros valandų pasigirdo beldimas į duris, ir kai atidariau, tarpduryje stovėjo dvi moterys, kurias vos vos atpažinau kaip savo senas drauges. Laura apsikabino mane, o Ana palietė mano ranką ir tyliai pasakė:

— Eva, atsiprašome, kad nesužinėjome anksčiau. Sužinojome…
— Ką sužinojote? — paklausiau aš.
— Kol kas negalime visko atskleisti. Pernelyg daug paslapčių, — Ana suraukė kaktą. — Bet padarysime viską, kad tau padėtume.

Aš nesupratau, apie ką jie kalba. Mano draugės atrodė nusiminusios ir įsitempusios. Tik pasakė, kad ateis vėl kitą dieną, o tada netikėtai išėjo, palikę mane sumišusią.

Kitą rytą pabudau jausdamasi lyg gyvendama svetimą gyvenimą: du žmonės iš praeities įsiveržė į mano dabartį ir užsiminė apie kažką svarbaus, kas susiję su manimi. Galbūt turiu kokias nors teises, palikimą arba kaip tik finansiškai esu atsakinga? Mąsčiau apie tai, žiūrėdama į lietingus peizažus už lango.

Vakarą Laura ir Ana sugrįžo. Jos atsinešė seną albumą, kuriame buvo nuotraukos, darytos prieš daug metų — studijų kelionės, šventės, bendri draugai. Pajutau prisiminimų srautą ir šiltą liūdesį.

— Eva, — pradėjo Laura, verčiant albumą, — ar pameni tą akimirką, kai staiga išvykai iš miesto? Mes bandėme tave surasti, bet tau buvo sunku, ir tu pradingai.

Aš linktelėjau. Tada mano šeimoje įvyko tragedija, ir nusprendžiau, kad vienintelis išeitis — pabėgti kuo toliau nuo visų.

— Bet dabar paaiškėjo, kad… — Ana sulaikė kvapą ir jos žvilgsnis tapo susirūpinęs. — Tu turi teisę į namą, tavo dėdės, kurį tu paveldėjai, bet net nežinojai. Mes apie tai sužinojome atsitiktinai. Ir, pasirodo, kažkas nori jį atimti, kol nepateiki skundo dėl palikimo.

Mano širdis sustojo. Aš niekada negirdėjau apie kokį nors namą.

— Bet kodėl kas nors taip stengiasi atimti tai, apie ką net nežinojau? — nustebau.

Už lango jau buvo tamsu, langai buvo drėgni, ir buvo sunku ką nors įžvelgti. Laura ir Ana pradėjo pasakoti apie keistus skambučius, nepažįstamų žmonių pretenzijas. Draugės bijojo, kad jos yra persekiojamos — būtent dėl to jos mane ieškojo, kad įspėtų.

Nepaisydama nuovargio, jaučiau, kaip viduje užsidega kibirkštis. Galbūt mano gyvenimas nėra toks beviltiškas?

Nusprendėme tai išsiaiškinti kartu. Kitomis dienomis draugės padėjo man peržiūrėti dokumentus, kuriuos jos surinko. Paaiškėjo, kad dėdė mirė prieš metus, ir oficialus pranešimas apie paveldėjimą manęs nesurado, nes mano adresas seniai buvo pasikeitęs.

Tą lemtingą vakarą bandžiau sutvarkyti savo senus popierius, kad patvirtinčiau asmenybę ir giminystę, ir staiga išgirdau, kaip prie durų aidėjo sunkūs žingsniai. Pasirodė aštrus beldimas, ir nepažįstamas balsas murmėjo: „Atidarykite, arba bus blogiau!“ Mano širdis plakė taip garsiai, jog bijojau, kad kaimynai tai išgirs.

Pajudėjau kelių žingsnių link durų ir staiga pajutau silpnumą: akyse žybtelėjo juodos dėmės, ir aš nukritau, nesupratusi, kas stovėjo už tų durų. Paskutinis dalykas, kurį atsimenu, yra drebančios grindys po manimi ir ausyse skambantis išgąsčio šauksmas.

Prabudau ligoninėje, kur tvyrojo vaistų kvapas ir tyliai gaudė prietaisai. Atidarius akis pamačiau Laurą ir Aną, sėdinčias prie mano lovos. Jų veidai buvo sunerimę, tačiau akyse švietė džiaugsmas:

— Eva, ačiū Dievui, tu prabudai! — Laura vos nepravirko iš palengvėjimo. — Staiga pakilo tavo kraujospūdis, gydytojai sakė, kad tai — stresas.
— O kas buvo prie mano durų? — pašnibždomis paklausiau, jausdama silpnumą.

Ana suspaudė mano ranką ir atsakė:
— Tas asmuo matyt norėjo tave įbauginti, kad nepateiktum pretenzijų dėl namo. Bet, atrodo, jie pabėgo, išsigandę, kad iškviesi policiją. Mes viską sutvarkėme: užpildėme dokumentus, pateikėme pranešimą apie persekiojimus. Dabar niekas negalės atimti to, kas tau teisėtai priklauso.

Ašaros dėkingumo pribėgo prie akių. Staiga suvokiau, kad kai galvojau, jog mano gyvenimas seniai baigėsi, jis iš tikrųjų man davė naują šansą — pasirodžiusių draugų pavidalu, kurie netikėtai sugrįžo ir išgelbėjo mane ne tik nuo tamsių ketinimų, bet ir nuo nevilties.

Po kelių dienų mane išrašė. Laura ir Ana padėjo man eiti susikabinus rankomis, nes aš dar jaučiausi silpna. Tačiau mano sieloje vyravo nuostabus atsinaujinimo jausmas. Grįžau į savo butą ne viena, o su žinojimu, kad turiu drauges, pasiruošusias pasidalinti ir džiaugsmu, ir pavojumi.

Kai mes trise peržengėme mano namų slenkstį, man pasirodė, jog senatvės tamsa atsitraukė. Kambaryje stovėjo šviežios gėlės, kurias atnešė draugės, o pro langą sklido ryškūs vasaros saulės spinduliai. Man atsirado tikslas: išsiaiškinti paveldėjimo reikalus ir pradėti naują gyvenimą, kuriame jau nebūsiu vieniša ir bejėgė. Žiūrėdama į Laurą ir Aną, pagalvojau, kad niekada nėra per vėlu susigrąžinti draugystę ir tikėti, jog geriausi dalykai dar priešakyje.