Jis nesupranta, kodėl niekas niekada neprašo susitikti su juo prieglaudoje 💔

Pačiame paskutiniame prieglaudos voljere gyvena šuo vardu Bernis. Kiekvieną dieną jis pakelia akis ir viliasi: galbūt šiandien kas nors sustos prie jo narvelio. Galbūt kažkas norės su juo susipažinti.

Tačiau dienos bėga ir viskas kartojasi. Žmonės ateina, praeina pro šalį, ir Bernis lieka vienas. Jau beveik pusmetis jis laukia. Ramiai, kantriai. Nei vieno užklausimo, nė vieno bandymo priartėti.

— Jis didelis, gražus ir labai draugiškas vaikinas, — sako Ešli, viena iš prieglaudos darbuotojų. — Mes tiesiog nesuprantame, kodėl niekas juo nesusidomėjo. Jis — tikras paslėptas lobis, kurio tiesiog niekas nepastebi.

Galbūt kažką išgąsdina jo dydis arba energija. Bet tie, kurie su Berniu nors truputį pabuvo, žino: visa tai — jo savitumas, jo unikalumas.

— Vaikščioti su juo — vienas malonumas, — tęsia Ešli. — Jis mėgsta žaisti, graužti žaislus ir bėgioti po kiemą. Su juo niekada nenuobodu.

Taip buvo ne visuomet. Kai Berni atvyko į prieglaudą, jis buvo išsekęs ir atrodė visiškai kitaip. Jam prireikė savaičių, kol atsigavo, priaugo svorio ir suprato, kad čia jo niekas neskriaus. Dabar jis — visiškai kitas šuo: ramus, bendraujantis, pasitikintis savimi.

— Jis puikiai vaikšto ant pavadėlio, visiškai pripratęs prie namų, elgiasi ramiai ir voljere, — priduria Ešli.

Berni — didelis šuo, jis gali labai džiaugtis ir susijaudinti iš naujų emocijų, todėl jam labiau tiktų šeima su suaugusiais arba paaugliais. Žmonės, pasiruošę tęsti jo auklėjimą, išmokyti gerų manierų ir suteikti pakankamai judėjimo bei meilės.

O kol kas jis toliau laukia. Laukia to vienintelio žmogaus, kuris vieną dieną pasieks patį paskutinį voljerą… ir supras, kad rado savo draugą.