Laiškas tiems, kurių tėvai dabar gyvena tik širdyje

Atviras laiškas visiems, kurie neteko tėvų.

Mūsų tėvai nemiršta. Jie išeina, taip. Jie nebegali būti šalia, taip. Bet nemiršta. Taip, kaip nemiršta ir tikra meilė.

Mes visi bijome šių dviejų dienų savo gyvenime. Jos vis tiek ateis, kad ir kaip stengtumės apie tai negalvoti. Diena, kai išeis jūsų motina. Diena, kai išeis jūsų tėvas. Aš tyčia nerašau žodžio „miršta“. Nes mūsų tėvai niekada nemiršta. Jie išeina, taip. Jie nebegali būti šalia, taip. Bet nemiršta. Taip, kaip nemiršta tikros meilės.

Tuštuma, kuri atsiranda širdyje, vis tiek egzistuoja, ir nuo jos niekur nepabėgsi. Laikui bėgant skausmas pradės pamažu trauktis, bet visiškai – niekada neišnyks. Jūs tiesiog išmoksite gyventi su ja. Džiaugtis gyvenimu ir garsiai juoktis su šia skyle širdyje. Ir tai yra mūsų gyvenimo esmė. Būtent to labiausiai norėtų mūsų išėję tėvai – žinoti, kad mes gyvename, kad mes susitvarkėme, kad mes tapome jų tęsiniais šioje Žemėje. Tai reiškia, kad viskas buvo ne veltui.

Tėvų praradimas – vienas sunkiausių išbandymų gyvenime. Net jeigu pykotės su jais, net jei išvažiuodavote mokytis į kitą miestą, tai – niekaip nepakeis to fakto. Skaudu lygiai taip pat, kaip ir tiems, kurie artimi su tėvais, praleisdavo su jais daug laiko ir skambindavo kasdien. Juk mes prarandame tuos, kurie buvo su mumis nuo pirmųjų gyvenimo dienų, tuos, kurių kūne augome iš mažos taškelio į simpatišką kūdikį. Priimti tai, paleisti – labai sunku.

Jūsų tėvai – pirmieji žmonės, kuriuos matėte šiame pasaulyje. Jie išmokė jus kalbėti, vaikščioti, laikyti šaukštą rankose, skaityti, rašyti… Būtent jie suformavo jus tokiais, kokie esate šiandien.

Jie nebuvo šventieji, jūsų tėvai. Tiesą sakant, kaip ir jūs, kaip visi kiti žmonės Žemėje.

Bet jie stengėsi kaip galėdami padaryti jūsų buvimą šiame pasaulyje patogesniu, išmokyti jus išgyventi jame, kovoti ir tapti vertais žmonėmis. Ar jie visada teisingai elgėsi ar ne – jau kitas klausimas. Vieną dalyką galima teigti su visišku įsitikinimu: jie buvo pasirengę paaukoti už jus savo gyvybę. Nejaugi neabejodami nė akimirkos, nesigailint nieko ir su šypsena veide.

Jie sirgo ir kovojo už jus, kaip niekas kitas pasaulyje. Neatsižvelgiant į jūsų įsitikinimus, ar tikite Dievu, ar ne, tai faktas: dabar, kai jų nebeliko mūsų pasaulyje, jie negali fiziškai jums padėti. Žmogus, kuris visada buvo šalia ir tiek visko padarė dėl jūsų – pagaliau laisvas. Nuo visko. Ir nuo šios kovos dėl mūsų – taip pat…

Labai liūdna, kad mūsų gyvenimas taip surėdytas: tenka atsisveikinti su pačiais artimiausiais ir mylimiausiais. Su tais, kuriems mes buvome visatos centras. Bet niekas nuo to neišvengs. Ir šį skausmą teks išgerti iki dugno. Net kai jums taps lengviau, jis vis tiek kartkartėm sugrįš. Su mėgstama daina, kurią atsitiktinai išgirsite gatvėje, su senomis tėčio akiniais, kuriuos aptiksite spintoje, su mamos mėgstama puodeliu…

O labiausiai skauda – šventinėmis dienomis, kai ypač aiškiai suprasite, kad dabar nėra pas ką nuvažiuoti į svečius. Kai suprasite, kaip trūksta šeimos susibūrimų, kurie kartais jus vargino ir atrodydavo tokie nuobodūs. Jums teks tai padaryti – išmokti gyventi be jų. Taip, kad liūdesys ir skausmas nesugadintų jūsų gyvenimo, kad jūsų gyvenimas būtų būtent toks, kokio jie norėtų – laimingas.

Jūsų mama ar tėtis nenorėtų, kad jūs verkte daugelį metų ir nesidžiaugtumėte gyvenimu po jų išėjimo. Tas žmogus, kuris jums tiek daug reiškė, norėtų visai ko kito: kad jūs ir toliau gyventumėte, kiekvieną dieną atrasdami kažką naujo ir gražaus. Juk tai buvo jo gyvenimo tikslas Žemėje – kad jo vaikas būtų laimingas. Todėl jūs neturite jo nuvilti jokiu atveju.

Džiaukitės kiekviena gyvenimo minute ir kiekvienu nauju aušru. Nepamirškite, kad net jei dabar jūsų mamos ar tėčio nėra šalia, jie vis tiek šalia. Ar tai būtų vadinama lygiagrečiais pasauliais, šviesia atmintimi sieloje ar dar kaip nors, esmė ta pati – jūsų tėvai visada lieka su jumis. Jūs jų negalite pamatyti, negalite girdėti, bet visada jaučiate jų buvimą.

Nesielvartaukite savo sielvarto vieni. Dalinkitės juo su kitais šeimos nariais. Patikėkite, jūs nesate vieni, kam taip skaudu ir liūdna. Prisiminkite kokius nors mielus momentus, ieškokite paramos vienas kitame. Tai labai padeda. Daug daugiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Kalbėkite apie tai su savo draugais, kolegomis. Visiems mums tenka išgyventi šią patirtį anksčiau ar vėliau, ir jūs būsite nustebinti, kaip palengvėja sielai, kai su kuo nors pasidalini. Tokia yra gyvenimo esmė: mes visi pereiname tokius sunkius išbandymus, ir kitų žmonių parama labai padeda.

Mūsų buvimas Žemėje yra labai trumpas, ir galime pratęsti tų, kurie išėjo, gyvenimą tik vienu būdu – išlaikydami jų atminimą savo širdyse. Pasakokite apie juos savo vaikams, anūkams. Prisiminkite apie artimuosius ir mylimuosius šeimos švenčių ir iškilmių metu.

Kartais jums net atrodys, kad jie šalia – tiesiog ranką ištiesk. Toks yra mūsų gyvenimo paradoksas: mes liekame net ir tada, kai išeiname. Atmintyje. Širdyse. Sielose. Jei visada prisiminsite ir pasakosite apie išėjusius – jie gyvens amžinai.

Pirmą kartą po netekties atrodo, kad jūsų ašaros niekada neišdžius, o širdyje žaizda – neužgis. Neleiskite skausmui nuvilioti jus į dugną ir užgožti saulės. Nušluostykite ašaras, pažvelkite pro langą – gyvenimas tęsiasi.

Jūsų mama ar tėtis niekada nenorėtų, kad jūs verkte ir nesidžiaugtumėte gyvenimu. Jie yra jūsų gyvenimo šaltinis ir jūsų džiaugsmo šaltinis. Jie davė jus pasauliui, kad jūs jį padarytumėte geresniu ir patys – būtumėte laimingi. Nepaveskite jų.

Džiaukitės, juokitės, mėgaukitės šiuo gyvenimu. Jūsų tėvai tai jaučia, kad ir kur jie būtų šiandien. Jūs patys tai jaučiate, ar ne?