Idomybes

Tai, ką mes kritikuojame kituose, daug sako apie mus pačius

„Mes matome kitus žmones ne tokius, kokie jie yra, o tokius, kokie esame mes patys“, – Imanuelis
Kantas.

„Viskas, kas mus erzina kituose žmonėse, yra tik jūsų neišspręstų vidinių problemų projekcijos“, – Buda.

Žema savivertė trukdo žmogui objektyviai vertinti aplinkinius žmones. Toks fenomenas gavo negatyvaus
projektavimo pavadinimą. Tai apsauginis mechanizmas, kurio pagalba mes priskiriame aplinkiniams
savo trūkumus ir silpnybes.

Apsauginiai žmogaus ego mechanizmai

Mes projektuojame į kitus savo asmenybės ydas, kad išsaugotume pozityvų savęs vaizdinį. Savivertė ir
apsauginiai mechanizmai atlieka pagrindinį vaidmenį ego apsaugoje. Taip vadinami apsauginiai ego
mechanizmai – tai strategijos, kurias mes pasąmoningai naudojam turėdami tikslą išsaugoti pozityvią
savimonę.

Žmogaus smegenys sukūrė įvairius būdus apsisaugoti nuo to, kas joms gali pasirodyti pernelyg
skausminga ar išvis nepriimtina. Visos tos strategijos užkerta kelią kančioms, sukeltoms tam tikrų įvykių,
o taip pat jausmų, kurie su jais asocijuojasi. Tokie mechanizmai apsaugo mus tuo atveju, kai mes
nenorime pripažinti kokio nors negatyvaus savo asmenybės aspekto arba kai jis gali sugriauti mūsų
susikurtą savęs vaizdinį.

O problema atsiranda tuo pat momentu, kai dėl pastovaus jų naudojimo šie mechanizmai tampa
automatiniais. Mums darosi sunku atsikratyti šio įpročio, nepaisant to, kad jis galėjo būti sukeltas tam
tikrų mūsų vystymosi aspektų nesubalansuotumo.

Nėra nieko blogo kartais naudoti šiuos mechanizmus. Svarbu kita – mokėti juos atpažinti ir kovoti su jais,
kad galutiniame rezultate išvengtume realybės iškreipimo, kuriam daro įtaką nuosavas ego. Priešingu
atveju šios apsauginės strategijos atsisuks prieš jus, iš esmės iškreipdamos jūsų suvokimą.

Apsauginiai žmogaus mechanizmai daro jį stipresnį silpnumo momentais ir nusilpsta, kai mes tampame
stipresni.

Tai, ką mes matome kituose žmonės, daug pasako apie mus pačius

Aplinkiniai yra kaip veidrodis mūsų protui, kuriame mes matome įvairių savo pačių savybių ar aspektų
atspindį. Jei kažkas nepatinka kitame žmoguje, mes jaučiame nepritarimą ir neigimą, kurie gali teigti tai,
kad šis mūsų asmenybės aspektas mūsų kažkodėl netenkina.

Psichologinė projekcija verčia mus manyti, kad yda egzistuoja ne mumyse, o kitame žmoguje.
Kai protas suvokia grėsmės savo psichinei sveikatai egzistavimą, jis perkelia nepriimtinus bruožus į
išorinius subjektus.

Išeina, kad protas apgauna pats save, išvesdamas už savo ribų visas egzistuojančias grėsmes. Tokios
projekcijos teisingos tiek negatyvių būsenų, tokių kaip neapykanta, nuoskauda ir pavydas, tiek pozityvių
– susižavėjimo, idealizavimo ir susidomėjimo atžvilgiu.

Galiausiai, kai mes imame per daug kritikuoti kitus žmones, pilnai tikėtina, kad tokiu būdu mes
kritikuojame patys save.

Related Articles

You cannot copy content of this page