Vyras grįžo iš ligoninės po nedidelės operacijos. Vietoje palengvėjimo išgirdau: jis įsimylėjo slaugytoją ir nebegrįš į seną gyvenimą

Jis turėjo grįžti namo – tik rutininė procedūra, trys paras stebėjimo, ir viskas turėjo baigtis. Laukiau to momento su tam tikru palengvėjimu: švari patalynė jau buvo paruošta, virė vištienos sultinys, ant stalo – jo mėgstamos laikraščiai.

Atvažiavo taksi, šiek tiek blyškus, bet šypseną dar laikė. Padėjau jam nusivilkti striukę, atidėjau kelioninę kuprinę. Ir tada jis ištarė žodžius, kurių niekada nepamiršiu: „Aš įsimylėjau slaugytoją. Aš nebenoriu grįžti į buvusį gyvenimą.“

Pirmiausia pagalvojau, kad tai pokštas. Juk jis kartais ir iš sunkesnių dalykų sugebėdavo išspausti juoką. Bet jo akys buvo rimtos, balsas – ramus. Nebuvo jokių dvejonių.

— Ar išgirdi, ką sakai? — paklausiau. — Tu ką tik iš ligoninės, vos laikaisi ant kojų, o sakai tokias dalykas?

— Būtent todėl ir sakau, — atsakė. — Ten turėjau laiko galvoti. Mačiau, kaip kas nors rūpinasi manimi be priekaištų, be lūkesčių. Pajutau… kad vėl gyvas.

Stovėjau prie prieškambario durų su jo striuke rankoje ir staiga man pačiai prireikė medicininės pagalbos. Kaip galima įsimylėti per tris dienas? Žmogų, kuris ateina, pakeičia tvarstį, duoda vaistą? O jis kalbėjo tarsi būtų atradęs atsakymą į visus uždelstus klausimus.

Vakaras virto košmaru. Jis sėdėjo prie stalo ir pasakojo – kad slaugytojos vardas Eglė, kad jie kalbėdavęsi apie knygas, kad ji „jį suprato iš karto“. Bandžiau praryti sultinį, bet jis staiga skanavo kaip vanduo. Sūnus paskambino pasiteirauti, kaip jaučiasi tėtis. Atsakiau: „Gerai, jau namuose.“ Nesupratau pridėti: iš tiesų jo čia jau nėra.

Keli kiti namų epizodai tik suprastino situaciją. Jis nebuvo iškart išsikrausčiusi, bet elgėsi taip, lyg būtų svečias. Miegojo ant sofos, žiūrėjo į telefoną, naktimis šypsodavosi žinutėms, kurios ateidavo vėlai. Klausiau:

— Tai rimta?

— Dar nežinau, — atsakė. — Bet žinau, kad noriu pabandyti.

Žodis „pabandyti“ sužeidė labiau už viską. Pabandymas – tai bandyti naują kavos skonį, kirpimą, bet ne meilę, kai turi šeimą.

Žinia pasklido greitai. Sesuo atvažiavo su pirkiniais ir pamatė, kad miega ne lovoje. Mama paklausė atvirai, ar mes nesipykome. Jis nepaniekino. „Tai mano pasirinkimas“, – pasakė taip, lyg aiškintų apie automobilio pirkimą, o ne apie suluošintą pažadą.

Slaugytojos man visada asocijavosi su šiluma, rūpesčiu, atsidavimu. Niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kad ta rūpyba galėtų būti mano santuokos pabaigos priežastis.

Pradėjau klausti savęs: gal aš per šalta? Per daug pavargusi? Gal per daug visko skyriau darbui, namams, vaikams ir per mažai jam? O gal tai tik išsisukinėjimas – jis ieškojo pasiteisinimo išeiti, o ta moteris tiesiog pasitaikė tinkamu laiku?

Vakarai – baisiausi. Grįžtu iš darbo ir kambarys tuščias, net jei jis kažkur yra. Jis dažnai būdavo čia fiziškai, bet mintimis – ne. Rašydavo ir trumpai slėpdavo telefoną. Sykį paklausiau: „Ar tai tik draugystė?“ Jis atsakė mažai: „Nežinau.“ Ir balso tame nebebuvo vietos man.

Vieną dieną jis susikrovė dalį daiktų. Be riksmo, be televizoriaus persiųstų žinučių. Tik įsidėjo kuprinę:

— Turiu pamatyti, kur tai veda, — pasakė.

— O aš? — paklausiau. — Kur tai palieka mane?

— Nežinau, — atsakė. — Bet jei mes abu tik iš pareigos, abu būsime nelaimingi.

Lieku viena prie stalo, su tuščiu lėkštu, jausmu, kad laikas sustojo. Vaikai sužinojo vėliau. Vyresnėlis buvo pikta, dukra verkė, o aš bandžiau išlaikyti likučius padorumo, nors viduje trupinau.

Praėjo keli mėnesiai. Jis gyvena atskirai. Oficialiai žodžiai – „bando naują gyvenimą“. Aš mokausi gyventi tuščiame bute. Teoriškai nieko netrūksta, bet tuo pačiu – viskas trūksta. Kartais susitinkame – dėl vaikų, formalumų. Jis kalba mandagiai, kartais net šypsosi, tarsi nieko nebūtų nutikę. Bet aš vis dar girdžiu jo balsą: „Aš įsimylėjau slaugytoją.“

Ar tai tikra meilė? Ar tik spindesio ir dėmesio klaida – pagauta vyro, kuriam baisu senti, ir jis griebėsi pirmos rankos, kuri davė stiklinę vandens? Nežinau. Bet žinau viena – mano gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo.

Ir štai pati skaudžiausia mano mintis: ar verta kovoti dėl vyro, kuris rado „naują gyvenimą“ ligoninės koridoriuje, ar geriau uždaryti duris ir išmokti gyventi iš naujo – viena?