Man 50 metų, draugė įkalbėjo eiti į aklą pasimatymą. Bet kai jis parašė „Aš jau matau tave“ — aš negalėjau patikėti savo akimis…

Man 50 metų. Vieniša, šeimos nėra, vaikų nėra. Gyvenu viena, pripratau, nors kartais vakarais tampa taip tylu, kad net šaldytuvas atrodo kaip pašnekovas. Draugė vis įkalbinėjo: „Nustok sėdėti viena, eik į pasimatymą!“ Aš atsidusau, bet kažkuriuo momentu pagalvojau — o ko konkrečiai laukiu? Niekas pats neatės, niekas nepasibels. Sutikau.

Ji viską sutvarkė: „Normalus vyras, našlys, be keistenybių. Pabandyk.“ Aš abejojau, bet vis dėlto sutikau. Susitarėme susitikti kavinėje. Atėjau šiek tiek anksčiau, pasirinkau stalą prie lango, užsisakiau kavos. Rankos drebėjo, tarsi man vėl būtų aštuoniolika. Parašiau jam: „Aš jau vietoje, sėdžiu prie lango, apsivilkusi baltu megztiniu“. Jis atsakė beveik iš karto: „Aš jau matau tave.“

Pakėliau akis — ir beveik užspringau kava. Priešais mane stovėjo jis. Tas pats. Mano pirmoji meilė. Tas, kuris kadaise pažadėjo, kad visada būsime kartu. Tas, kuris sakė, kad be manęs negalės, o paskui paprasčiausiai dingo. Be paaiškinimų, be žodžio „atsisveikinti“. Aš pažinčiau tas akis tarp tūkstančio kitų. Ir jos taip pat mane pažino.

Mes sustingome. Paskui jis priėjo arčiau ir tyliai pasakė:
– Labas, Elena.
– Labas, – iškvėpiau aš. – Seniai nesimatėm.
Jis atsisėdo priešais. Jo rankose drebėjo puodelis. Pasenęs, pražilęs, bet šypsena liko ta pati.
– Nemanau, kad tai tu, – pasakė jis. – Kai pamačiau nuotrauką svetainėje, netikėjau. Bet paskui…
– Paskui nusprendei patikrinti? – paklausiau aš su kartėliu.
Jis linktelėjo.
– Tada buvau kvailas. Išsigandau, kad negalėsiu suteikti tau tokio gyvenimo, apie kokį svajojai. Išėjau, nes maniau — tau be manęs bus geriau.
Aš žiūrėjau į jį ir supratau: visus šiuos metus nešiojau savyje skausmą, kurio niekas nematė. Maniau, kad pamiršau. Bet pasirodė, kad tiesiog giliai paslėpiau.

– Ar turi šeimą? – paklausiau.
– Ne, – atsakė. – Žmona mirė prieš trejus metus. Vaikai užaugo, gyvena atskirai. Vienišas.
Jis nuleido akis, paskui vėl pažvelgė į mane:
– Gal likimas nusprendė viską ištaisyti?
Aš nusišypsojau.
– O gal tiesiog nusprendė priminti, kad laikas eina.
Jis paėmė mano ranką. Jo delnas buvo šiltas, pažįstamas. Šiuo metu supratau: viskas, kas tarp mūsų buvo, numirė tada, prieš dvidešimt metų. Ir to nesugrąžinsi. Mes tapome kitais žmonėmis, svetimais, nors ir su bendrais prisiminimais.

– Džiaugiuosi, kad atėjai, – pasakė jis.
– Ir aš džiaugiuosi, kad neišėjau iš karto, – atsakiau. – Reiškia, atleidau.
Mes sėdėjome dar truputį. Tada jis pasiūlė pasivaikščioti, bet atsisakiau. Pasakiau, kad skubu. Iš tiesų — tiesiog nenorėjau sugriauti to trapiojo ramybės jausmo, kuris man pagaliau atsirado.

Išėjau į gatvę, įkvėpiau šalto vakaro oro. Norėjosi verkti, bet ne iš skausmo — dėl kažkokio keisto palengvėjimo. Visa, kas kankino tiek metų, staiga paleido. Supratau, kad praeities nereikia grąžinti. Ji reikalinga tam, kad suprastum — dabar esi kitoks.

Jis daugiau nerašė. Ir aš nelaukiau. Galbūt iš tiesų likimas mus suvedė, bet ne tam, kad pradėtume iš naujo, o kad pastatytume tašką.

Žinote, aš netapau laimingesnė nuo šio susitikimo. Bet tapau laisvesnė. Nes kartais reikia vėl pamatyti žmogų, kad suprastum — daugiau jo nebemyli.

Ar jūs galėtumėte atleisti tam, kuris kartą tiesiog išėjo, nepaaiškinęs kodėl?