Jis išėjo, kai gulėjau ligoninėje. Tada supratau: kartais griūvančios sienos — tai ne pabaiga, o pradžia…

Jis susidėjo lagaminą, kol gulėjau ligoninėje.
Grįžusi radau tuščius namus.
Niekas manęs nelaukė, neklausė, kaip jaučiuosi, net nepasisiūlė padėti.
Pagrindinės durys atsirakino kažkokiu keistu lengvumu — tarsi namuose trūktų oro, sunkumo, kuris visada būdavo.

O paskui — tyla.
Prie durų nėra jokios avalynės, ant stalo nėra kavos puodelio, koridoriuje nebesklandė pažįstamas losjono po skutimosi kvapas.
Svetainėje dingo knygos. Miegamajame — drabužiai. Net iš vonios stalčiaus dingo senas šukas, kurias jis saugojo nuo jaunystės.
Jis nepaliko nei raštelio. Nei «atsiprašau», nei «taip reikia».
Tik tuštumą. Tylią, demonstratyviai švarią.

Aš numečiau krepšį ant grindų ir atsisėdau ant lovos krašto.
Jaučiausi taip, lyg būčiau grįžusi ne namo, o po evakuacijos į vietą.
Rankoje vis dar laikiau ligoninės dokumentus, nenusivilkau palto.
Bet jau žinojau — viskas baigta. Prasidėjo kažkas, ko nesitikėjau ir nenorėjau.

Tada dar nežinojau, kad jo išėjimas nebuvo staigus.
Jis buvo suplanuotas. Ir visą tą laiką šalia buvo kita — ta, kuriai tereikėjo, kad išeičiau iš kelio.

Skambinau jam tą pačią vakarą. Kelis kartus.
Kaskart — tik autoatsakiklis.
Rašiau žinutes. Trumpos, ilgos, beviltiškos, šaltos.
Be atsakymo.

Po dviejų dienų jis paskambino pats.
Ramus, tarsi nieko nebūtų įvykę.
Kaip kad nebūtų išnykęs iš mano gyvenimo tuomet, kai jo man labiausiai reikėjo.

– Atsiprašau, kad taip išėjo, – pasakė jis. – Bet tai ne man. Ligoninės, diagnozės… Aš nesu pasirengęs. Norėjau būti sąžiningas su savimi.

Sąžiningas?
Po dvidešimt šešerių metų kartu?
Po ligos, kuri mane pasėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus?
Po tų dienų, kai rūpinausi jo motina po insulto, kai maitinau jį, kai jis sirgo, kai jis neteko darbo, o aš mus abu traukiau?

– Tai viskas? – paklausiau. – Taip paprastai?

– Aš jau išvažiavau. Nenoriu trukdyti. Pasveik. Iš tikrųjų linkiu tau gero.

Jis atsijungė, nelaukdamas atsakymo.
Aš žiūrėjau į telefoną, tarsi jis būtų deginęs mano delną.
O tada, pirmą kartą per daugelį metų, sušukau. Ne ant jo. Ant visko. Ant likimo. Ant kūno, kuris pavylė. Ant gyvenimo, kuris turėjo būti «iki pabaigos», o pasibaigė vos tik tapo sunku.

Praėjo dienos, tempiančios kaip savaitės.
Keldavausi vėlai, sėdėdavau virtuvėje, gėriau šaltą arbatą — nebuvo jėgų užvirinti naują.
Žiūrėjau pro langą į kiemą, kur kadaise sodinome gėles.
Dabar žolė buvo sužėlusi, levanda nusvydusi.

Skambino pažįstami, artimieji.
Aš jų klausdavau apie jį. Jie atsakinėdavo išvengiamai. Arba apsimesdavo, kad nežino.
Negalėjau pakelti tos nežinomybės — pradėjau ieškoti.
Atsitiktinai internete aptikau jo nuotrauką. Šypsosi. Naujas švarkas.
Šalia — moteris. Jaunesnė. Pažįstamas veidas.

Pažinau ją.
Dirbo su juo. Visada mandagi, darbo vakarėliuose atnešdavo vyno.
Niekada nebūčiau pagalvojusi…
O galbūt būtent todėl.

Jaučiau pykinimą. Nuėjau į vonią. Žvelgiau į veidrodį.
Akys patinusios, plaukai susivėlę, oda pilka.
«Ar tai tikrai aš?» – paklausiau savęs. – «Ar tai mane jis iškeitė? Į jauną, sveiką, besišypsančią?»

Praėjo savaitės. Lėtai atsigaunau, bet išmokau ir kita — būti viena.
Gaminti tik sau.
Vaikščioti tylumu.
Leisti vakarus be pokalbių.

Kol vieną dieną kažkas pasibeldė į duris.
Prie slenksčio stovėjo jo sesuo. Rankose — dėžutė.

– Jis prašė perduoti, – pasakė ji, nepakeldama akių.

Viduje — dokumentai, senos nuotraukos, keletas mano laiškų.
Ir mažas užrašų bloknotas — mūsų bendras receptų rinkinys.
Paskutiniame puslapyje jo raštas:
«Atsiprašau. Žinau, kad to neužtenka».

Perskaičiau šiuos žodžius turbūt dešimtis kartų.
Bet neverkiau.
Daugiau nebegalėjau.
Kažkas manyje pasikeitė.

Vieną kartą, eidama apsipirkti, sustojau prie vitrinos.
Ten stovėjo ji.
Mūsų akys susitiko.
Ji nuleido žvilgsnį.

– Nenorėjau… – šnibždėjo.

– Bet padarei, – atsakiau. – Ir ne manęs prašyk atleidimo. Savęs.

Ji nieko nepasakė. Tik išėjo.
O aš staiga pajutau… lengvumą.

Praėjo metai.
Mano namai kitokie.
Virtuvė renovuota, ant palangės vėl gėlės.
Grįžau prie to, ką mylėjau — pradėjau piešti, užsiiminėti joga.

Kartais manęs klausia: negaili?
Ko?
Žmogaus, kuris išėjo, kai man jo labiausiai reikėjo? Ne.
Ilgiuosi tik savęs — tos, kuri tada dar tikėjo, kad «amžinai» iš tikrųjų egzistuoja.

Dabar žinau tik viena: kartais išeimo to, kuris buvo «visam gyvenimui», — tai yra pradžia kažko tikro.
Kažko, kas prasideda būtent tada, kai atrodo, kad viskas baigėsi.

Ir keisčiausia — tyloje, tuščiuose namuose pagaliau galima išgirsti save.