Praėjo dveji metai, kai nebėra mano žmonos — vakar mano sūnus pasakė, kad ją matė mokykloje. Šiandien aš nuvažiavau pasiimti jo… ir tai, ką pamačiau, pakeitė viską…

Praėjo dveji metai, kai mirė mano žmona. Dveji metai, kaip namuose dingo šviesa.

Aš stengiausi gyventi dėl sūnaus — jam tik aštuoneri. Jis per mažas, kad iš tikrųjų suprastų, ką reiškia netektis. Mes gyvename ramiai, dviese. Dirbu, pasiimu jį iš mokyklos, ruošiu vakarienę, skaitau pasakas prieš miegą.
Tai gyvenimas, sukurtas iš tylos. Tylos, kuri lieka po skausmo.

Bet vakar ši tyla sugriuvo.

Kai grįžau namo, sūnus sėdėjo prie virtuvės stalo, išbalęs ir drebantis.
– Tėti, – tyliai pasakė jis. – Aš šiandien mačiau mamą.

Norėjau nusijuokti, maniau, kad tai sapnas ar prisiminimas. Bet jis žiūrėjo tiesiai, nemirksėdamas.
– Ji stovėjo prie mokyklos vartų. Pamojavo man ir pasakė: «Neik daugiau su manimi». Tada ji nuėjo link stovėjimo aikštelės ir dingo.

Pušelis slydo iš mano rankų. Kava išsiliejo ant grindų.
Norėjau pasakyti, kad jis tik įsivaizdavo, bet jo balse buvo kažkas, kas sukėlė man šaltį per nugarą.

Kitą dieną nusprendžiau nuvažiuoti anksčiau jo pasiimti.

Atvykau į mokyklą valandą prieš pamokų pabaigą. Sėdėjau automobilyje, širdis kaleno.
Kai vaikai pradėjo išeiti, pradėjau stebėti tėvus — vieną veidą po kito. Ir staiga pamačiau ją.

Moteris. Tos pačios figūros, tos pačios plaukų spalvos, ta pati juoda striukė, kurią kažkada vilkėjo mano žmona.
Ji stovėjo prie tvoros ir žiūrėjo tiesiai į mano sūnų. Tada šiek tiek nusišypsojo ir pamojavo jam.

Iššokau iš mašinos:
– Stok! Neik pas ją! – sušukau aš.

Moteris atsisuko. Vieną akimirką buvau tikras — tai ji. Bet tada ji pradėjo bėgti, įšoko į sidabrinį visureigį ir dingo.
Aš spėjau įsiminti numerį.

Naktį negalėjau užmigti. Šie skaičiai sukdavosi man galvoje. Susisiekiau su pažįstamu, dirbančiu kelių tarnyboje.
Kai jis man atsiuntė savininko vardą, mano kraujas sukaustė.
Pavardė sutapo… su mano žmonos mergautine pavarde.

Nieko nepasakiau sūnui. Jam ir taip per daug teko išgyventi. Bet pats negalėjau nusiraminti.
Paskambinau senai draugei žurnalistei ir papasakojau viską.
– Manai, kažkas apsimeta ja? – paklausė ji.
– Nežinau. Bet ši moteris žino, kur mokosi mano sūnus.

Po dviejų dienų draugė surado automobilio adresą — mažas namelis dviejų valandų atstumu nuo mūsų. Aš ten nuvykau.
Pašto dėžutėje — inicialai, sutampantys su mano žmonos vardu.
Pro langą pamačiau rėmelyje mano sūnaus nuotrauką — su ja šalia. Nuotrauka, kurios niekada nebuvo.

Paskambinau policijai. Tyrėjas iš pradžių abejojo, bet vis tiek pradėjo bylą.
Kai patikrino senus dokumentus, paaiškėjo, kad mano žmonos kūną po avarijos atpažino tik pagal dantis.
– Norite pasakyti, kad ji gali būti gyva? – sušnipštavau aš.
– Mažai tikėtina, – atsakė detektyvas. – Bet jei identifikuojant buvo padaryta klaida, tai įmanoma.

Kol vyko tyrimas, keisti dalykai pradėjo darytis.
Skambučiai iš nežinomų numerių. Sūnaus piešiniai, kur moteris stovi prie ežero ir žiūri į mus.
Ir tada radau prie durų raštelį:
«Jam bus geriau be tavęs».

Tada supratau — kažkas stebi.

Po savaitės detektyvas paskambino:
– Mes ją radome. Tikrasis vardas kitas. Buvusi slaugytoja iš ligoninės, kur po avarijos atpažino jūsų žmonos kūną.

Jis padėjo priešais mane nuotrauką.
Panašumas buvo gąsdinantis — tarsi kopija.
Pasirodo, moteris išgyveno smurtą, norėjo dingti. O katastrofa suteikė jai progą. Ji pakeitė dokumentus ir veidą, pasirinkusi svetimą gyvenimą.

– Kodėl ji sekė mano sūnų? – paklausiau aš.
– Nes jos ligota atmintis dar laikėsi minties, kad jis vis dar jos vaikas.

Ji dabar prižiūrima medikų.

Grįžau namo. Sūnus piešė prie stalo.
– Tėti, – tyliai pasakė jis, – ta moteris, kuri panaši į mamą… ji pasakė, kad gailisi.

Apsikabinau jį.
– Aš žinau, sūnau. Viskas jau praėjo.

Tačiau giliai viduje žinojau — dar ne visai.
Kažkur ten gyveno moteris, kuri pavogė mano žmonos veidą.
Ir kada nors sūnus paklaus, kas ji buvo.
Ir tada man teks papasakoti jam viską.