Jis išėjo, kai aš kovojau už gyvenimą. Būtent tada supratau, kiek daug jėgos iš tiesų turiu

Man 37 metai. Prieš septynis mėnesius man pasakė tą pačią frazę: «Jūs sergate sunkia liga… gydymas nebus lengvas». Kitus žodžius beveik negirdėjau. Jautėsi, lyg man būtų smogta į galvą, o pasaulis aplink mane tapo tarsi miglotas.

Tada prasidėjo gydymas. Lašelės, ligoninės, eilės, vaistų kvapas, nuo kurio pykina. Plaukai krinta kuokštais, kūnas skauda, o tu sėdi naktį ant lovos ir galvoji tik apie vieną: «Tik iki ryto. Tik kvėpavimas».

Šalia buvo vyras. Tiksliau, taip aš maniau. Pirmomis dienomis jis nuoširdžiai palaikė, sakė reikiamus žodžius, glostė ranką. Tačiau labai greitai jo akys tapo kažkokios… tuščios. Jis pradėjo užsibūti darbe, grįžti vėliau, dažniau «pavargti». Anksčiau jis klausdavo:
— Kaip tu?
Paskui pradėjo klausti:
— Na, yra naujienų nuo gydytojų?
Skirtumas jaučiamas, kai tu gyveni šiuo.

Kartą pamačiau, kaip jis žiūri į mane. Ne kaip į žmoną. Kaip į problemą. Kaip į priminimą, kad gyvenimas tapo «ne toks». Tą akimirką kažkas viduje manęs spustelėjo. Supratau: pasitikėti gali tik savimi.

Atidariau atskirą sąskaitą savo vardu. Tyliai pervedžiau ten viską, ką pati sukaupiau. Ne jo pinigus — savo pinigus. Mano premijos, mano papildomi darbai, mano mažos taupyklės «vėliau». Man buvo gėda net prieš save: iki kokio lygio atėjau, kad slepiu pinigus nuo savo vyro. Bet dar baisiau buvo likti be nieko — sergant, silpna ir… palikta.

Gydymas tęsėsi mėnesiais. Kiekvieną kartą, kai reikėjo vykti į ligoninę, pastebėjau jo irzlią, beveik nematomą atodūsį, bet aš jį girdėjau. Jis nustojo klausti, kaip aš jaučiuosi. Pradėjo sakyti:
— Tai visam laikui?
— Ar esi tikra, kad tai iš tikrųjų padeda?

O aš žiūrėjau į jį ir galvojau: «Ne, tai mums nepadeda. Mums jau niekas nepadės.»

Ir štai vieną rytą pabudau, o namie buvo kažkaip per daug tylu. Vyro daiktai dingo iš spintos. Virtuvėje — jo puodelis, tuščias. Prieškambaryje — nėra jo striukės. Jis įėjo į kambarį jau apsirengęs, su lagaminu rankoje. Pažiūrėjo į mane… ir jo akyse nebuvo užuojautos. Ten buvo nuovargis ir palengvėjimas.

— Aš… nebegaliu daugiau taip, — jis pasakė. — Man sunku žiūrėti, kaip tu kenki. Noriu gyventi normaliai. Man reikia judėti į priekį.

«Man sunku», — aidėjo mano galvoje.
Ne man, ne mums. Jam.

Jis pasakė, kad paėmė pinigus iš bendros sąskaitos. «Sąžiningai padalino», kaip jis išsireiškė. Žinojau, kad tai melas. Bet nepradėjau ginčytis. Tiesiog žiūrėjau į jį. Ir taip, nusišypsojau. Silpna, kreiva, pavargusi šypsena.

Jis pagalvojo, kad aš esu šokiruota ir nebesuvokiu. Bet aš tą akimirką aiškiai supratau tik vieną: aš jau seniai gyvenu be jo, tiesiog pagal dokumentus mes vis dar buvome kartu.

Kai durys už jo užsidarė, pasidarė labai tylu. Niekas nepaplojo delne ir nesuklykė: «Na, tai tik juokai». Tai buvo mano nauja realybė: liga ir tuščias butas.

Buvo skaudu iki galo.
Už visas jo «visada šalia», kurios baigėsi tuo momentu, kai tapo tikrai baisu. Už visus pažadus «nuo nelaimės iki džiaugsmo», kurie pasirodė gražiais žodžiais vestuvių nuotraukoms.

Bet žinai, kas keista? Vietoj to, kad galutinai subyrėčiau, pajutau kažkokį piktą, užsispyrusį «Aš išgyvensiu. Nepaisant tavęs. Nepaisant viso šito.»

Dieną — ligoninės, analizės, eilės. Naktį — aš ir skaičiuotuvas: kiek turiu pinigų, kaip gyventi toliau, ko noriu, jei apskritai išgyvensiu. Pradėjau mokytis iš naujo — ne profesijos, bet savęs: kaip prašyti pagalbos, kaip priimti, kaip nebijoti, kad man blogai.

Aplink mane netikėtai atsirado žmonių. Ne tie, kurie žadėjo «iki gyvos galvos», bet tie, kurie tiesiog atėjo ir liko. Draugė, kuri vežiojo mane į procedūras ir juokavo automobilyje, kad neverkčiau. Kaimynas, kuris atnešė sriubą «tiesiog šiaip». Slaugytoja, kuri kartą tyliai uždėjo man ant rankos mažą apyrankę su graviravimu «Viltis».

Vyro šalia nebuvo. Kiekvieną mėnesį aš nustojau mintyse tarti jo vardą. Jis tapo kažkuo kaip epizodu: nemalonu, bet jau pasibaigė.

O tada man pasakė: remisija.
Net iš karto nesupratau, ką tai reiškia. Sėdėjau prieš gydytoją ir galvojau: «Aš… išgyvenau?»

Ir tada aplankė tikra banga. Už viską iš karto. Už ligoninės lubas. Už pliką galvą. Už tuščią lovos pusę. Už tai, kad iš visų žmonių žemėje būtent tas, kuris žadėjo laikyti mane už rankos, pasirinko «per sunkiai».

Tačiau aš žiūrėjau į save veidrodyje ir mačiau kitą žmogų. Pavargusią, taip. Bet visiškai nesilpną.

Dabar aš kuriu mažą palaikymo grupę tiems, kurių gyvenimas išmušė iš vežimų, o artimiausi… nusigręžė. Tiems, kuriems buvo pasakyta «aš negaliu pakelti tavo skausmo» ir tiesiog išėjo.

Nes tiesa tokia: kartais skaudžiausia ne diagnozė, o tai, kaip greitai tave išbraukia iš savo gyvenimo tie, kurie prisiekė mylėti.

Bet yra ir kita tiesa: momentu, kai tave palieka dugne, pagaliau matai — į ką tu gali tikrai atsiremti. Ir svarbiausia: kiek daug jėgos yra tavo viduje, apie kurią neturėjai menkiausio supratimo.